Antrasis savanorio Pedro pasakojimas

Sveiki! Pristatome antrąjį Pedro įrašą apie darbą Institute.

 __

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Socialinis taksi

Socialinis taksi- tai projektas, kuriame dalyvauju aktyviausiai, taip pat ir laiko skiriu daugiausiai. Pavyzdžiui vakar Artūras (ST vairuotojas) man paskambino anksti ryte, į darbą išvažiavome apie 9-ą, o į institutą grįžome tik 5-ą! Valanda sekė valandą besikeičiant keleiviams ir miesto vaizdams. Nors dėl kalbos barjero susikalbėti gana sunku, tačiau diena prabėga labai linksmai ir nuotaikingai.

Šio projekto pagrindinė veikla- padėti žmonėms su judėjimo negalia aktyviai dalyvauti viešoje erdvėje specialiai pritaikyto automobilio pagalba. Tačiau automobilis- tai ne viskas. Projektas nepavyktų, jei jame nedirbtų toks žmogus kaip Artūras- visada labai motyvuotas, optimistiškas ir pasirengęs sunkiai dirbti bei padėti kitiems! Keleiviai dažniausiai labai prie Artūro prisiriša, nesidrovi ir nebijo, kai Artūras jiems padeda pasiekti butą ar judėjimo negaliai nepritaikytą pastatą. Per kelias Socialinio Taksi darbo dienas užmezgiau kelis šiltus draugystės ryšius su keleiviais- nuolatos juokavome ir kartu fotografavomės.

Šio projekto patirtis mane įkvepia pradėti kažką panašaus savo mieste, Mendozoje. Daug diskutuoju su draugais apie galimybę sukurti kažką panašaus, kas padėtų šiai nuolatos diskriminuojamai visuomenės daliai lengviau įsilieti į socialinį gyvenimą- pamiršti nuovargį ir bejėgiškumo jausmą kasdien susiduriant su abejingumu ar fiziniais barjerais. Toks projektas stipriai pakeičia žmonių su negalia gyvenimo kokybę- tikrasis ST tikslas- paskatinti žmones su judėjimo negalia dažniau išeiti į viešąją erdvę ir jaustis pilnaverčiais visuomenės veikėjais su visomis daugumai pasiekiamomis galimybėmis ir teisėmis.

Kai dirbu institute, matau Arūną ir Neringą (instituto įkūrėjus). Jie visada motyvuoti ir optimistiški- tačiau kartais pasidaro liūdna, nes atrodo, kad jie praranda labai daug, nematydami kokį džiaugsmą jų darbas atneša žmonėms su judėjimo negalia.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Projektas – Pokyčio daigai

Pokyčio daigai- tai projektas, kurio dėka atvykau į Lietuvą. Tai nereiškia, kad turiu atlikti konkrečias užduotis, tačiau galiu pasirinkti ką veikti iš daugybės Instituto veiklų. Nenorėdamas praleisti progos įgyti naujos patirties ir iššvaistyti savo laiką veltui, nusprendžiau prisidėti prie Pokyčio daigų dirbtuvių Vilniuje. Šiai programai vadovauja Kamilė, apie ją jau pasakojau savo pirmame įraše.

Šį kartą papasakosiu savo asmeninį įspūdį iš meno dirbtuvių, skirtų paaugliams, turintiems kompleksinių problemų bei kitiems jaunuoliams iš pažeidžiamų grupių. Dirbtuvės vyko nedideliame kambaryje, kuriame stovėjo trys stalai, už kurių susėdo visi dirbtuvių dalyviai – apie 14-a merginų ir vaikinų. Dirbtuvių vedėjas- menininkas Žilvinas pasakojo apie tradicinius lietuvių ženklus. Tema pasirodė labai įdomi- jaunuoliai klausė susidomėję. Kamilė taip pat padarė trumpą Žmogaus teisių temos pristatymą.

Prieš pradedant dirbtuves kiekvienas iš dalyvių prisistatė- pasakė savo vardą bei pomėgį. Aš taip pat prisistačiau, o Kamilė išvertė kitiems dalyviams. Vėliau prasidėjo pagrindinė veikla. Kiekvienas iš dalyvių gavo lapą ir kreidelių tam, kad pabandytų sukurti save išreiškiantį simbolį. Visi piešiniai buvo labai skirtingi- aš taip pat piešiau- vėliau kiekvienas paaiškino savo simbolio reikšmę. Iš profesionalo pusės kiekvieną piešinį pakomentavo Žilvinas.

Visos dirbtuvės pavyko geriau nei tikėjomės prieš pradedant. Prieš dirbtuves (pirmas tokio tipo), Žilvinas ir Kamilė turėjo abejonių ar pavyks pritraukti dalyvių dėmesį ir įtraukti į interaktyvią veiklą. Tačiau atrodė, kad dalyviai susidomėjo, todėl nusprendėme tęsti užsiėmimus su šia grupe. Tikiuosi vis dar būti Lietuvoje, kad taip pat galėčiau dalyvauti!

 

Linkėjimai,

Pedras 🙂

 

Komentarai