31-ieneri nepriklausomybės metai: ko pasiekėm ir kur einam?

Dažnam mūsų Kovo 11-oji primena žmones, kurie savo parašais įtvirtino piliečių valią, primena Kovo 11-osios akto signatarus, jų tvirtą valią ir nusiteikimą atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kaip sakė rašytojas Heinrichas Heinė: „Kiekvienas žmogus tai pasaulis. Po kiekvienu akmeniu guli pasaulio istorija.”

Šiandien, lyg vienai akimirkai, prabėgus 31 metams po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atstatymo, jau galime pasižiūrėti atgal ir prisiminti, ko pasiekė mūsų jauna valstybė. Sąrašas nėra labai trumpas. Prisiminkime, dar prieš 31 vienerius metus įrodėme, kad taikiu pasipriešinimu galime iškovoti laisvę šaliai, iškovoti geresnes sąlygas žmogui – be sovietiniu laikotarpiu įgrysusios cenzūros, be baimės reikšti savo mintis garsiai. Mažais žingsneliais atėjome iki to, kad esame pripažįstama lazerių šalis, šiemet mūsų mokslininkų atradimas – „genų žirklės“ – pelnė Nobelio premiją, ir mes tikrai daug pažengėme gindami žmonių teises. Štai keli aspektai, kuriuos verta paminėti.

  1. LGBT teisės. Šiandien Lietuvoje vis dar garsiai tebediskutuojame apie vienos lyties asmenų santuokas ir tikrai ne visada pavyksta apginti homoseksualių asmenų teises ar juos pačius nuo homofobijos ar smurto, kitokio netinkamo elgesio jų atžvilgiu. Tačiau ko pirmoji nepriklausomos Lietuvos karta dar net neprisimena yra tai, kad tokios, kaip LGBT bendruomenės, prieš 30 metų oficialiai dar net nebuvo! Pokyčiai įvyko 1993 metais, kai buvo pakeistas baudžiamasis kodeksas ir panaikinta iki 3 metų laisvės atėmimo bausmė už vyro santykiavimą su vyru. Keista, bet apie moterų santykiavimą su moterimis baudžiamasis kodeksas neužsiminė. Dar viena data Lietuvos LGBT bendruomenės istorijoje – 1997 metai. Šiais metais buvo nustota kitokią seksualinę orientaciją laikyti sutrikimu. Nors pasaulyje tai buvo pripažinta dar 1990 m. gegužės 17 d. (šiandien šią dieną yra minima diena prieš homofobiją), Lietuvoje pirmoji homofobijos diena buvo minima tik 2007 metais, kuomet įvyko „Vaivorykštės dienos 2007“. Jei nepamenate pirmųjų „Vaivorykštės dienų“, neabejotinai prisimenate, o jei esate jaunesni mūsų skaitytojai, neabejotinai esate matę ar turbūt ne kartą girdėję apie 2010 metų vieną geriausiai sustyguotų policijos operacijų – pirmąją „Baltic Pride“ festivalio eiseną „Už lygybę“ Vilniuje, kuomet žiūrovų buvo daugiau nei eisenos dalyvių. Nepaisant parodyto visuomenės ir net politikų priešiškumo, šios eitynės buvo svarbus demokratinis laimėjimas kovojant už žmogaus teises Lietuvoje, vien todėl, kad jos įvyko. Šis renginys paskatino garsiau prabilti už žmogaus teises, apie LGBT bendruomenę, paskatino pakeisti, sušvelninti arba apskritai nebepriimti įstatymų, susijusių su diskriminacija.
  2. Moterų padėtis Lietuvoje. Sovietmečiu moterys galėjo daryti viską, ką ir vyras, neliko lyčių išsiskyrimo darbo sferose. Tarybinė moteris buvo ir namų šeimininkė ir tankistė, ir lygiai taip pat buvo kuriamas tarybinės herojės vaidmuo, kaip ir tarybinio herojaus vyro. Bet ar iš tikro lyčių teisės buvo lygios? Tikra lyčių lygybė gali būti tik demokratinėse valstybėse, kokia Tarybinė Lietuva nebuvo. Nors sovietmečiu kuriamas moters vaidmuo ir gali skambėti tik teigiamai, tačiau tikroji lyčių lygybė įtvirtinta nebuvo, o moteris slėgė padidėjusi našta tiek buityje, tiek darbe. 1990-1997 metais vykstant ekonominiams procesams ir privatizacijai, pradėjo ryškėti valstybinio ir privataus sektoriaus pokyčiai, kada patrauklesnis atlyginimas vyliojo vyrus pakeisti darbo vietas ir vyrai pradėjo žengti iš valstybinių darbo vietų į privačius verslus. Galima manyti, kad tada taip nedrąsiai ir prasidėjo moterų – kaip valstybės tarnautojų, era. Tuo pačiu moteris nebėra pagrindinė namų šeimininkė ar vaikų prižiūrėtoja. Nuo 2018 metų vaikų priežūros atostogų gali eiti ne tik vaikelio mama ar tėtis, bet ir vaiko seneliai. O ar reikia priminti Dalią Grybauskaitę, pirmą moterį prezidentę Lietuvos istorijoje? Ir niekada dar nebuvo tiek daug valdančiųjų moterų Lietuvos politikoje, kaip šiemet. Džiugu, kad mūsų lietuvaitės ne tik imasi valdžios vairo, bet ir puikiai atstovauja mūsų šalį pasaulyje. Vienas iš pavyzdžių ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės dalyvavimas Nasdaq ir Jungtinių Tautų iniciatyvoje „Varpo dūžis už lyčių lygybę“, kurios transliacija vyko Niujorke, Times Square aikštėje.
  3. Smurto artimoje aplinkoje sprendimo būdai. Neveltui sovietinė karta kartais pavadinama prarasta karta. 1990 metų vaikai dažnai yra užaugę nepilnose šeimose, šeimose, kuriose vienas iš tėvų ar abu nuolatos vartojo alkoholį ar smurtavo. Ši situacija vis dar keitimosi procese. 2011 m. priimtas Smurto artimoje aplinkoje įstatymas, su kurio įsigaliojimu, smurtas šeimoje traktuojamas kaip atskira nusikalstama veikla. Su šio įstatymo parengimu buvo siekiama, kad kiekvienas nukentėjęs asmuo būtų apsaugotas. Nacionaliniai smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams programos priemonių planai, vaiko gerovės veiksmų planai palaipsniui padėjo pagerinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, visuomenės informavimą, profesionalų pasirengimą teikti pagalbą vaikams, patyrusiems smurtą ar išnaudojimą. Nors teorinė ir praktinė socialinių darbuotojų, vaikų apsaugos ir kitų sričių bazės vis dar kuriamos. Siekiama, kad visuomenė atkreiptų dėmesį į smurto artimoje aplinkoje problemą. Derinant įvairias įstatymines ir prevencines priemones, smurto galima išvengti.

Atkūrus valstybę Lietuvos visuomenei teko imtis savosios tapatybės apmąstymo, kūrimo ir manifestavimo pasauliui darbų. Tačiau šiandienos Lietuva yra sėkminga šalis, kartkartėmis ir lyderė, kuriai nebereikia vytis Vakarų Europos valstybių. Kalbame apie Lietuvą šiandien, kuri yra partnerė ES, NATO, JT ir daugelyje kitų partnerysčių. Tiesa, kad dar turime kur pasitempti ir neslėpkime, ne vienoje vietoje, bet geroji žinia ta, kad mes galime laisvai tai daryti be priespaudos ar užmetamų pančių, kaip dar buvo visiškai netolimoje mūsų valstybės istorijoje.

 

 

Straipsnį parengė

Visi skirtingi visi lygūs programos savanorė

Alvita Butmanaitė