Asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, integracija į bendruomenę

Sąvoka „nuteistasis“ daugeliui iššaukia neigiamas emocijas. Nors vieni tokius asmenis palaiko ir pasisako už jų integraciją, mato juose viltį, ryžtą pasikeisti, o kiti – negaili neigiamų pasisakymų ir nėra linkę jų toleruoti. Nuomonių yra įvairių, tačiau ar yra teisinga žmogų „nurašyti“ ir palikti jį likimo valiai?

Remiantis Oficialios Statistikos portalo duomenimis nuo 2005 iki 2019 metų nuteistųjų skaičius ženkliai sumažėjo. Pavyzdžiui, lyginant 2005 metų ir 2019 metų duomenis, skirtumas gan didelis – laisvės atėmimo bausmę atliko 1598-iais žmonėmis mažiau. Nors skaičiai kinta, tačiau Lietuva vis dar yra tarp pirmaujančių nuteistų ir įkalintų asmenų skaičiumi. Ieškant gerųjų patirčių, vertėtų atkreipti dėmesį į Norvegiją. Daugiau nei prieš dvidešimt metų, šalis iš esmės pakeitė kalėjimų kultūrą – į kalėjimus pradėta žiūrėti ne kaip į įkalinimo įstaigas, o kaip į reabilitacijos centrus. Kiekvienam nuteistajam yra skiriamas dėmesys, kurio pagalba yra siekiama žmogų šviesti, su juo dirbti ir nukreipti teisingo gyvenimo link. Toks modelis pasiteisino praėjus vos dvejiems metams – pakartotiniai nusikalstamumai sumažėjo net iki 20%. Nevertėtų pamiršti, kad po kiekvienu skaičiumi slepiasi žmogus – lygiai toks pats kaip ir mes – turintis savo istoriją, darantis klaidas, pasimetęs, bet turintis teisę į asmeninę gerovę ir orų gyvenimą.

Žinoma, nusikalstamumo psichologija, aiškinanti kodėl žmogus pasielgė vienaip ar kitaip, ir buvusių kalinių integracija į visuomenę yra dvi atskiros temos, tačiau jos yra itin glaudžiai susijusios. Sąvoka „buvęs kalinys“, atrodo, gali iššaukti daugybę emocijų, nes visuomenė sąmoningai pasirenka raktinį žodį – „kalinys“, kuris iškelia sinonimus – nusikaltėlis, pavojingas žmogus, nuteistasis. Tačiau didelį vaidmenį atlieka ir „buvęs“ – pasikeitęs, kitoks, nebe toks kaip anksčiau. Žvelgiant iš šios pusės, būtų neteisinga smerkti žmogų už anksčiau padarytas klaidas, už kurias buvo paskirta teisinga bausmė ir ji atlikta.

Nors požiūris į asmenis, atlikusius laisvės atėmimo bausmę, išlieka įtemptas visuomenėje, tačiau vis garsiau kalbama apie integracijos į visuomenę naudą. Asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, netenka anksčiau turėto gyvenimo – dažnu atveju ryšiai su artimaisiais, draugais, kolegomis atšąla ar net nutrūksta, netenkama darbo, lėšų, gyvenamosios vietos, o išėjus į laisvę tenka pradėti viską nuo nulio. Be to, dažnai buvusiems nuteistiesiems tenka susigyventi ir su aplinkinių replikomis, kurios paremtos stereotipais. Aplinkiniai atsisako suteikti net menkiausią pagalbą, todėl tenka kovoti ne tik su finansiniais iššūkiais, bet ir su psichologiniais. Kasdieniai dalykai asmeniui, atlikusiam laisvės atėmimo bausmę, gali kelti daugybę klausimų – nuo ko pradėti, kur kreiptis, kokios pagalbos prašyti. Todėl, nuo šių metų bus taikoma asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, integracijos programa, kurioje išskirti keturi pagrindiniai uždaviniai:

– nuteistiesiems ir iš įkalinimo įstaigų grįžusiems asmenims teikti socialinę pagalbą ir ugdyti jų kompetencijas;

– skatinti nuteistųjų ir iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų atsakomybę už savo elgesį, konfrontuoti su juo ir su aukai padaryta žala;

– užtikrinti klientų dalyvavimą (įsitraukimą);

– jautrinti visuomenę.

Taip pat, likus metams iki bausmės termino pabaigos prasidės intensyvus rengimas gyvenimui laisvėje, padedant socialiniam darbuotojui. Šia programa bus siekiama, kad asmuo, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, nebus paliekamas nežinioje, bus ugdomi jo socialiniai įgūdžiai.

Žmogus, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, bandydamas viską susitvarkyti savarankiškai,  tampa itin pažeidžiamas, dėl ko rizika nusikalsti iš naujo padidėja bei asmuo atsiduria „užburtame rate“ iš kurio išėjimą rasti itin sudėtinga. Visų pirma, laisvės atėmimo įstaigoje žmogus praranda savarankiškumo įgūdžius. Taip pat, netenka motyvacijos, ryžto keisti savo gyvenimą, todėl pasirenka lengvesnį kelią, kur yra pažįstami visi takai ir takeliai. Todėl integracija yra labai svarbi bei gali išgelbėti žmogų nuo neteisingų pasirinkimų. Laiku suteikiant pagalbą nuteistiesiems galima ne tik išgelbėti žmonių likimus, tačiau ir mažinti nusikalstamumo statistikos rodiklius šalyje.

Šiuo metu Lietuvoje pagalbą asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę, teikia tik Vilniaus arkivyskupijos Carito Nuteistųjų konsultavimo centras. Darbuotojai ir savanoriai teikia psichologinę, teisinę pagalbą bei organizuoja įvairius renginius. Be abejo, centro pagalba yra be galo svarbi, tačiau organizuojamos veiklos neapima konsultacijų bei pagalbos asmenims dar esantiems įkalinimo įstaigoje, dėl ko asmenis, atlikę laisvės atėmimo bausmę, išėję į laisvę net nežino, kad tokia pagalba yra teikiama ir, svarbiausia, kad yra įstaiga bei žmonės, kurie yra pasirengę suteikti būtiniausią pagalbą, padedant integruotis į visuomenę. Pagalba yra koncentruota Vilniaus mieste, todėl sunkiai pasiekiama žmonėms, gyvenantiems kituose regionuose. Kai kurie žmonės susilaiko nuo pagalbos kreipimosi į Vilniaus Arkivyskupijos Caritą dėl religinio organizacijos pagrindo.

Galiausiai, vertėtų nepamiršti, kad asmuo nėra kaltas tol, kol jo kaltė nėra pripažinta įstatymų numatyta tvarka, o asmuo, atlikęs bausmę – jau yra nebekaltas. Būtų neteisinga žmogų diskriminuoti dėl jo praeities, nes jos pakeisti nebeįmanoma. Tačiau įmanoma pradėti naują gyvenimą ir užtikrinti saugią bei orią ateitį, prie kurios galime prisidėti visi – sutikus asmenį, atlikusį laisvės atėmimo bausmę, jo ratu neapeiti, tačiau žmogiškai pabendrauti, suprasti, neteisti, paklausti, ar nereikia pagalbos bei palaikyti jį svarbiausiame etape – integracijoje į bendruomenę.

 

\"\"

Straipsnį parengė

VŠĮ Nacionalinis socialinės integracijos instituto,

Žmogaus teisių ugdymo programos savanorė

Miglė  Lamonovaitė