Ką pabėgėliu laiko Lietuva?

Lietuva reiškia didelį solidarumą su Baltarusijos žmonėmis, kovojančiais už demokratiją ir pamatines žmogaus teises. Dėl politinių įsitikinimų baltarusiai savo šalyje persekiojami, kankinami, o jų gyvybei dažnai kyla grėsmė. Siekdami išvengti žiaurumų, kai kurie baltarusiai yra priversti bėgti ir prašytis prieglobsčio Lietuvoje ar kitose, demokratiniais principais besivadovaujančiose valstybėse. Tuo tarpu Graikijos Lesbos saloje prieglobsčio laukia ar pabėgėlio statusą yra gavę 13 tūkstančių žmonių, kurie taip pat buvo priversti palikti namus ne savo noru. Dauguma – dėl karo ir persekiojimo grėsmės. Politinė priespauda, karas, persekiojimas ir baimė likti gimtoje šalyje – dalis pabėgėlio apibrėžimo, vienijančio tiek baltarusius, tiek Graikijos stovyklose įstrigusius žmones. Aktyvi Lietuvos pozicija dėl Baltarusijos ir pasyvi reakcija į pietų Europos skaudulius migrantų stovyklose – ne tik susiskaldžiusios Europos Sąjungos sistemos trikdis, bet ir daugybės kitų, tarpusavyje persipynusių idėjinių, ekonominių ir politinių procesų pasekmė.

Lietuva, kaip lygiavertė Europos Sąjungos (ES) narė dar 2015-aisiais buvo įsipareigojusi iki 2019-ųjų metų pabaigos priimti 1077 prieglobsčio prašytojus iš migrantais perpildytų taškų Graikijoje ir Italijoje. Pasak Europos Migracijos tinklo, galiojant prieglobsčio prašytojų perkėlimo susitarimui į šalį perkelti tik 493 pabėgėliai. Tuo tarpu Lietuva prieglobsčio prašytojų perkėlimo sutarties terminą nori koreguoti ir įsipareigojimą pratęsti iki 2022-ųjų. Tik ar tokie ketinimai pratęsti terminą neklaidina? Ar prątesimas, šiuo atveju, bandymas išsisukti nuo atsakomybės, ar infrastruktūrinis pabėgėlių sutikimo klausimas? Deja, bet vieningo atsakymo nėra, kaip ir aiškios Lietuvos strategijos naujos pabėgėlių situaciją nulėmusios tragedijos įkarštyje.

\"\"Prieš keletą dienų Vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašunienės padėjėja pakomentavo Lietuvos poziciją dėl migrantų krizės Europos pietuose ir deklaravo šalies nepajėgumą pabėgėlius priimti, tarp jų ir nelydimus nepilnamečius iš Lesbos gaisro nuniokotos pabėgėlių stovyklos, nes esą visos pajėgos tebėra sukoncentruotos į Baltarusiją ir humanitarinę pagalbą jos žmonėms. Nuo pat pradžių Lietuva palaiko Baltarusiją tiek lokaliu, tiek tarptautiniu mastu, pabrėžia kaimynės demokratiškos ateities svarbą, agituoja už žmogaus teises. Solidarumas demonstruojamas palengvinant vizų išdavimo tvarką, keičiant atvykimo į šalį sąlygas bei įtvirtinant specialias rezoliucijas parlamente. Tačiau, būtent vykdant vienos iš jų įteisinimo balsavimą, Vidaus reikalų ministrė net nepasirodė Seimo salėje ir, žinoma, nebalsavo, nors tuo pat metu su politinės partijos bendražygiais puotavo kabinete. Nors toks ministerijos atstovo pasyvumas priimant svarbius ir su galimos migracijos srautais susijusius nutarimus kompromituoja pačią instituciją, kelia nepasitikėjimą ir visgi tėra politinis partijos, kuriai ministrė priklauso, žaidimas, tai tik dar kartą parodo, kiek Lietuvos institucijoms rūpi ir norisi padėti bei pildyti ES duotus pažadus ir verčia susimąstyti, ar sprendimas nepriimti nelydimų nepilnamečių iš Lesbos salos – argumentuotas ir nuodugniai apsvarstytas.

Formalių institucijų pasyvumas bei Lietuvai įprastos migracijos tendencijos iš esmės įtakoja mūsų šalies poziciją sprendžiant klausimus su pabėgėliais. Lietuvoje dažniausiai sutinkamas laikinosios migracijos reiškinys, kuomet žmonės iš svetur į Lietuvą atvyksta geresnio uždarbio ar mokslo tikslais. Dirbti statybininkais ar vairuotojais į Lietuvą tendencingai traukia baltarusiai ir ukrainiečiai. Esminis tokios migracijos bruožas – laikinumas, kadangi pakankamai užsidirbę migrantai grįžta namo. Tuo tarpu priverstinė ir nesavanoriška, o dažnai ir ilgalaikė migracijos rūšis Lietuvoje nėra tokia paplitusi. Būtent pastaroji migracijos kategorija ir apibūdina pabėgėlius. Iš karo zonų pabėgę migrantai – pasimetę, kalbos nemokantys ir pagalbos ieškantys žmonės, bėga tam, kad išgyventų. Dėl nepakankamo kultūrinio švietimo ir patirties stokos, daugumai eilinių Lietuvos piliečių sunku perprasti migranto darbuotojo ir migranto pabėgėlio skirtumą. Dėl menko ES vertybių pažinimo ir politinės iniciatyvos jas plėtoti kasdieniame gyvenime, eiliniams piliečiams atrodo teisinga kratytis ES naštos ir pabėgėliams be išimties klijuoti bedarbių, tinginių ir islamistų etiketes.

Suprantama, jog švietimo, gyvosios patirties stoka su skirtingų kultūrų ir tikėjimų žmonėmis daro įtaką pastoviam kultūriniam šokui, tačiau tai neturėtų tapti priedanga pastoviai ksenofobijai ir žmogaus teisių nepaisymo dingstimi. Kalbiniai barjerai, politiniai populistų pareiškimai ir nežinomybė geba įbauginti, tačiau tai negali paneigti žmogaus teisų, juolab kad pasaulis, kuriame gyvename – globalus ir apraizgytas tarptautinės teisės įsipareigojimais. Karas, nesvarbu, ar kaimyninėje, ar kitapus vandenyno esančioje valstybėje vis tiek yra karas. Pabėgėlis, nesvarbu, baltarusis ar siras, vis tiek yra pabėgėlis. Lygybės principas – žmogaus teisų pagrindas, todėl per dešimtmečius nusistovėjusios migracijos tendencijos negali ir neturi įtakoti ir mūsų elgesio su vienos ar kitos tautybės, kultūros ar išvaizdos migrantais ir pabėgėliais. Taigi, Lietuvos gebėjimas diktatūros pašonėje laikytis stiprios Europinės laikysenos rodo, kad, iš tiesų, gebame suteikti pagalbą, tik kratomės atsakomybės ten, kur kruopelė švietimo ir pažinimo skiria mus nuo suvokimo, kad pabėgėlis gali būti ir ne kaimynas.

Didžiausią solidarumą dėl Graikijoje pabėgėlių stovykloje įvykusios tragedijos parodė Vokietijos bei Prancūzijos vyriausybės, priimdamos didelę dalį nelydimų nepilnamečių. Palyginus Vokietiją su Lietuva ar net Rytų Europos bloku, tampa akivaizdu, kodėl viena šalis yra „atvira“ – ar atitinkamai „uždara“ prieglobsčio prašytojams. Tiek Vokietijos istorija, tiek ekonominė strategija šalį pavertusi pirmąja ekonomika ES turi įtakos pabėgėlių priėmimo politikai. Pasaulinių karų nesėkmės ir žiaurumai pačius vokiečius vertė bėgti ir ieškoti prieglobsčio, todėl empatija migrantams nesvetima, tačiau daug svaresnė priežastis Vokietijos pabėgėlių priėmimo strategijoje – šiuolaikiniai gyventojų demografijos rodikliai. Vokietija – senstanti valstybė, o tai reiškia, kad šalyje daugėja pensinio amžiaus žmonių ir labai sparčiai mažėja darbingo amžiaus asmenų, gimstamumo rodikliai – itin maži, todėl ateityje šaliai prognozuojamas ir laipsniškas populiacijos mažėjimas, ir pensininkams dabar ypač dosnios socialinės rūpybos sistemos susitraukimas. Priimdami pabėgėlius, suteikdami jiems teisę mokytis, dirbti bei teikdami socialinę ir sveikatos apsaugą, vokiečiai ne tik lieka ištikimi tam, ką ES vadina žmogaus teisėmis ir tarptautiniais įsipareigojimais, bet ir integruodama pabėgėlius į kritines darbo rinkos sritis, jie stiprina šalies ekonominę lyderystę. Didelė dalis jaunų pabėgėlių dirba gamyklose, tuo pat metu versdami Vokietiją Europos ekonomikos fenomenu. 2020 metų duomenimis, pagal senėjimo indeksą Vokietija – 5, o Lietuva – 13. Nors formuoti tokią „drastišką“ politinę demografijos strategiją, kaip tai daro Vokietija, būtų pernelyg sudėtinga, tačiau bent susimąstyti apie įsipareigojimus ir alternatyvas Europai – tikrai verta. Integruoti pabėgėlį tikrai įmanoma – tai rodo Vakarų patirtis, tačiau, turint omenyje jog Ruklos pabėgėlių centras – kareivinių ir kariuomenės pratybų lopšys, rodos, jog Lietuvos gynyba dėl infrastruktūrinės pabėgėlių sutikimo stokos – pilnai suprantama, bet iki galo tikrai nepateisinama.

Kad ir kiek valdžios atstovai deklaruotų išteklinį ir infrastruktūrinį nepasiruošimą pabėgėlius priimti, liūdniausia, kad pats svarbiausias moralus pasiruošimas, o ypač visuomenės tarpe, progresuoja lėčiausiai. Kiekvieno požiūris tiek į pabėgėlį, tiek į bendras ES problemas pastatytas ant konstruktyvizmo teorijos kortos, t.y. normų, tapatybių ir idėjų įtakos tarpusavio ryšiams. Logika paprasta: mes sugebame priimti persekiojamą baltarusį, nes jis juk kaimynas, palaikė mus nepriklausomybės atgavimo metu ir visgi juk kažkada egzistavo LDK, tačiau negalime savęs iki galo įtikinti vienybės ir lygybės bei pagarbos žmogui principu, kurio taip troškome stojant į ES, nes vis dar mąstome konstruktyvia idėja, kad pabėgėlis iš kito žemyno – ne kaimynas, ir, žinoma, deja, bet netgi ne žmogus… Sakoma, jog integracija į Europos Sąjungą – nesibaigiantis procesas, tik norisi tikėti, kad neamžinas, o savo ruožtu Lietuva visgi prisidės prie Europos Sąjungos vieningumo, o ne skaldymo beigi nustos pabėgėlius rūšiuoti.

 

Straipsnį parengė

VŠĮ Nacionalinis socialinės integracijos instituto,

Žmogaus teisių ugdymo programos savanorė

Eglė Braukaitė

 

 

 

 

 

Šaltiniai:

Europos Migracijos Tinklas (2020) Prieglobstis. https://123.emn.lt/#prieglobstis

The Washington Post (2015) This map helps explain why some European countries reject refugees, and others love them. https://www.washingtonpost.com/news/worldviews/wp/2015/09/08/this-map-helps-explain-why-some-european-countries-reject-refugees-and-others-love-them/

Population Reference Bureau (2020) Countries With the Oldest Populations in the World. https://www.prb.org/countries-with-the-oldest-populations/