NAUJIENA! Skaitykite apie savanorio iš Argentinos nuotykius Lietuvoje ir darbą Institute!

Sveiki! Pristatome pirmąjį Pedro įrašą apie Lietuvą ir savanorystę. Pedras atvyko iš Mendozos miesto, kalnuotame Argentinos regione. Visą mėnesį jis savanoriaus Vilniuje, Nacionaliniame Socialinės Integracijos Institute. Pedras dirba Jungtinių Tautų jaunimo organizacijoje Argentinoje. Viena iš jo veiklų- darbas maisto banke. Šiuo metu jis studijuoja politikos mokslus.

 \"\"

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mano pirmoji savaitė

 

Pagaliau pasiekiau Vilnių, Lietuvos sostinę, po beveik 20-ies valandų skrydžio. Iš viršaus, ši mažytė šalis, sniego nubalintomis šventyklomis, panaši į garbaus amžiaus damą. Tikėjausi šalto žmonių sutikimo, įsivaizduodamas lietuvius, kaip aukštus šiaurės vikingus, visai nepanašius į salsos šokėjus Karibuose. Buvau stipriai nustebintas! Aerouoste manęs laukė šiltas Kamilės ir Pauliaus sutikimas, po kurio pasijaučiau lyg namuose!

Šią savaitę neturėjau ypatingų veiklų Institute, todėl nusprendžiau ištirti miestą ir geriau pažinti savo buto gyventojus, Jurijų ir Sham. Kiekvieną dieną pažindamas šį miestą, atrandu kiek daug šis miestas turi pasididžiavimo, kaip ir skaudžios istorijos pėdsakų. Vilnius – plačių alėjų ir mažų siaurų gatvelių miestas, jame gali rasti kitus amžius mininčių pastatų, puoštų vingriomis keistomis skulptūromis, tačiau šalia neretai stovi ir elegantiškų formų modernūs stiklo pastatai.

Jurijus, šiltas ir simpatiškas žmogus, save laikantis rusu, nes gimė prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą 1990-aisiais, mano namų šeimininkas, daug pasakoja apie inžineriją. Jis teigia, kad šalių progresas ir vystymasis priklauso ne nuo politikų darbo, bet nuo inžinierių sumanumo ir inovacijų. Sham, atvykęs iš Sirijos, gyvena Vilniuje ir moko arabų kalbos. Labai intelektualus ir kritiškas, tačiau skirtingai nei Jurijus, pakankamai ramus ir susimąstęs žmogus. Visi puikiai sugyvename, nors ir neleidžiame daug laiko kartu.

 

Neringa, kaip ir Kamilė, dirba Institute, abi labai malonios. Neringa rūpinasi visais reikalais, susijusiais su mano gyvenimu Vilniuje. Ji tarsi mano mama Vilniuje – visada rūpinasi, kad valgyčiau, gerai miegočiau, nesijausčiau apleistas ir nenuobodžiaučiau. Jaučiuosi labai saugiai ir patogiai. Suprantu, kad jei kažkas atsitiktų, visada sulauksiu pagalbos. Kamilė šios organizacijos lotynų amerikietė, aktyvi ir aistringa, kai kalba apie Pietų Amerikos čiabuvių problemas ir tikisi, kad pokalbyje dalyvaujantys asmenys į temą žiūrės rimtai – nenoriu žinoti, kas atsitiktų, jei kuris nors iš pašnekovų nesilaikytų temai reikalingos pagarbos! Kartu su ja nuėjome pasiklausyti džiazo improvizacijų. Tai buvo pirmas kartas, kai girdėjau tokią muziką- iš pradžių buvo keista, bet po kelių minučių muzika tave užvaldo. Koncertas vyko alternatyviame knygyne, kuriame vyko knygų aukcijonas. Populiariausia vakaro knyga buvo Borgeso esė rinkinys, taip pat mačiau knygų apie Che Guevara- tokia keistai maloni patirtis.

Pagrindinis mano pirmosios darbo savaitės užsiėmimas – Socialinis taksi.  Artūras, vairuotojas, labai draugiškas ir atviras, puikiai sutaria su taksi keleiviais ir kolegomis. Atrodo, kad pažįsta visą miestą- užėjus į kavinę dalino \’Labas\’ į kairę ir dešinę. Manau, kad negaliu skųstis žmonėmis, su kuriais tenka dirbti ir gyventi. Man labai pasisekė.

 –

Organizacijų Europoje darbas labai skiriasi nuo tų, kurios dirba Lotynų Amerikoj. Mane supras tie, kas turi savanoriavimo praktikos. Čia, kaip ir kitose Europos organizacijose, savanoriai gauna atlyginimą. Didžiausias skirtumas tame, kad keli žmonės gali skirti daugiau valandų darbui ir realizuoti didesnius projektus, kitaip nei Lotynų Amerikoj, kur organizacijos laikosi iš neatlyginamo savanorių darbo. Tokiose organizacijose dirba daugiau žmonių, visi su savo norais ir interesais. Dažniausiai jų vykdomų projektų yra daugiau, bet jie mažesni. Tuo nenoriu pasakyti, kad jų įnašas ar vertė yra prastesni. Skiriasi tik galimybės.

Kitame įraše, truputėli nutolęs nuo santykių temos, papasakosiu daugiau apie projektą Socialinis Taksi bei savo patirtį Lietuvoje ir Institute!

 

Hasta pronto! 🙂

Pedro