STEREOTIPŲ KOŠMARAS
Aistė Butvilaitė
Kartą, seniai seniai, kažkurioje XXI amžiaus šalyje gyveno stereotipinė žmonių visuomenė. Kiekvieną dieną civilizuotų robotukų armija įsijungusi televizorių išpūtę akis žiūrėdavo į jį – prezidentą, absoliutų šalies vadovą, dėdulę juodais ūsiukais ir rimtu veidu.
– Šiandien priėmiau įstatymą, kuriuo įsakau, gėjų ir lesbiečių nekęsti!
Nekęsti tai nekęsti, žmonės aklai vykdė jo įsakymus. Liepė – tai ir reikia daryti. Homoseksualai – lauk!
– Bet pala pala, ar tai teisinga?
Abejojantys prezidento įsaku keliama „perestroika“ ilgai džiaugtis negalėjo. Buvo sumušti, aprėkti, žlugdomi, naikinami. Nepaklusti visuomenės normoms? Nepaklusti prezidentui? Koks absurdas?! Tai tolygu nusikaltimui! Ir susidorojusi su išsišokėliais paklusniųjų armija, džiūgaudama kiekvienu išpildytu prašymu, laukdavo kitos dienos.
Štai, kad ir tos armijos vienetas – bobulytė. Maža, suvytusi senutė, megzdama virbalais anūkui megztuką, žiūrėjo spalvotąją dėžę. Kaip ir kievieną vakarą, šį prasidėjo jos mylimiausia (ir vienintele transliuojama) laida „Lietuvai bim bam!“. Prezidento įsakymu pensinio amžiaus žmonėms rodoma kiek ankstesniu laiku vakare.
– Mieli, lietuviai! Jūs esate išrinktoji tauta! Kiek turėjote iškęsti, kiek vargų patyrėte, bet ar tam, kad užsieniečiai iš Jūsų vaikų ir anūkų atimtų darbą? Ar tam Jūs vargote vildamiesi gyventi geresnėje ateityje?
Bobulytė garsiai sušuko:
– Ne!
– Ar tam Jūs atidavėte savo sveikatą kovodami už duonos kąsnį vaikams, kad jie užaugę emigruotų?
Močiutė jau visai įsijautusi, virbalais mosuodama rėkė:
– Tikrai ne! Tiesa! Parazitai šiais laikais!
– Atsakydami „ne“, Jūs būsite teisūs. Todėl štai ką Jums reikėtų padaryti – netoleruoti užsieniečių! Tai Jūsų šio vakaro užduotis.
Bobulytė uoliai linksėjo galva ir mąstė: „Jau kai aš sutiksiu kokį juodaodį… Jau kai aš jį sutiksiu, tai tikrai – rožančių pasiėmus velnią iš jo imsiu varyti!!! Tfu, tfu, tfu. Geriau apsisukti ir spjauti tris kartus per petį. Vargšai mano vaikeliai. Et… Megsiu aš geriau toliau…“, – ir šiandienai jos vakaro misija buvo baigta.
Neilgai trukus atėjo blogi laikai. Ne vien užsieniečiams, ne tik homoseksualams, bet ir pačiai visuomenei. Ji ėmė skilti. Ilgainiui pasirodė, kad visi turi kažkokių trūkumų – yra nepakankamai turtingi, išsiskyrę, kiekvieną sekmadienį nelankantys bažnyčios, nedalyvaujantys rinkimuose ar neturintys tobulo kūno.
Žmonės sutriko. Aišku, visi, išskyrus prezidentą, kuris patenkintas daroma įtaka, kaip mašina vis leido ir leido įsakymus, rodėsi ir rodėsi televizoriaus ekrane pataikaudamas savo ego. Ir įpratusios laikytis tos nuomonės, kuri joms peršama, marionetės nežinojo, ką daryti su savimi – kaip galų gale galima bausti save. Praradusių tapatybę individų visuomenė galiausiai ir pati pasiklydo tarp savo susikurtų stereotipų. Ir tada…
Ir tada jis nubudo. „Ačiū Dievui, jog tai buvo tik košmaras“, – pamanė Jonas gulėdamas savo lovoje ketvirtame aukšte. Gėlytės žiedas, nusviręs jį svaigino kerinčiu kvapu ir nakties košmaras, rodos, su įskriejusiu saulės spinduliu išgaravo kažkur toli toli. Priešingai nei nosį kutenantis blynų kvapas.
– Žinai, sesut, kažką šiąnakt lyg ir sapnavau. Nežinau, kažką keisto… Lyg ir apie stereotipų besilaikančią visuomenę…
Bim bam, bim bam šelmiškai suskambo laikrodis.
– Nepyk, broli, man jau laikas į darbą. Vėliau papasakosi. Ir įgudusiais judesiais pasičiupusi dėžę su įrankiais išskubėjo gelbėti žmonių nuo potvynių virtuvėse, voniose. Kaip ir tikrai santechnikei dera.
– Na, ką gi… Sėkmės! – spėjo surikti ir teko kelti nekantriai skambantį telefoną, – O, Tadai, labas. Taip, taip, lekiam šiandien į „Žydrąją Austrę“… Aha. Taip. Gerai, iki vakaro. Čiau!
Ir laimingas pažvelgė pro atvertą langą surikdamas:
– Šiame pasaulyje vis tik gyventi gera!
Supratingos šypsenos nulydėjo jaunuolio šūkį. Visuomenė pritarė. Gyventi iš tiesų gera savitarpio supratimo pagrindu sukurtame pasaulyje!