Tą dieną prasidėjo taikos derybos tarp Talibano ir Afganistano valdžios. Aš atsisėdau priešais savo pašnekovą – prieglobsčio prašytoją iš Afganistano – ir nustebau išgirdusi jo nuomonę dėl prasidėjusių derybų. Mane nustebino mano pašnekovo pesimizmas. Tol, kol Vakarų žiniasklaida švaistėsi optimistiškomis žinutėmis dėl prasidėjusių derybų, mano pašnekovas jau buvo padėjęs joms tašką – konservatyvios Talibano pažiūros, pasak jo, niekada nebus suderinamos su idėjomis, kurias puoselėja Afganistano vyriausybė. Tačiau ši istorija ne apie jau mėnesį trunkančias taikos derybas tarp Talibano ir Afganistano. Tai istorija apie žmogų, kuris pateko į šio konflikto sūkurį ir jau dešimtmetį stengiasi nuo jo pabėgti.
![\"\"](\"https://visiskirtingivisilygus.lt/wp-content/uploads/2020/11/Sayed.png\")
Dalinuosi pokalbiu su Sayed, prieglobsčio prašytoju iš Afganistano, su kuriuo susitinkame viename iš „Gyvosios Bibliotekos” renginių. Tą saulėtą rudens dieną jis atvyko į Vilnių tiesiai iš Užsieniečių registracijos centro Pabradėje, kuriame gyvena jau du metus. Nors apie tai nekalbame, nesunku suprasti, jog jam tai reta galimybė pakeisti sustingusias Pabradės centro sienas į Vilniaus miesto šurmulį, kur geriau nei kitur galima mėgautis taikaus ir laisvo gyvenimo malonumais.
Man įjungus diktofoną, Sayed pradeda savo pasakojimą kaip ir įpratęs – nuo tada, kai pirmąkart pajuto grėsmę savo gyvybei:
Gimiau Logar provincijoje Afganistane, geroje šeimoje: mano tėvas buvo dailidė, o vyresnysis brolis – aukštesniųjų klasių moksleivis. Mus pradėjo sekti Talibanas po to, kai mano brolis baigė mokyklą ir prisijungė prie Afganų kariuomenės. Jie bandė įtikinti mano brolį prie jų prisijungti, tačiau jis nesutiko. Vienąkart jam išvykus į karinę misiją, Talibano nariai užpuolė mūsų namus ir grasindami visų gyvybei sumušė mūsų tėvą. Nuo to laiko mes nebeturėjome namų. Pradėjome keliauti iš vietos į vietą, slėpdamiesi nuo Talibano užpuolikų.
Visų pirma, išvykome iš Logar provincijos į Afganistano sostinę, Kabulą. Bet ir ten nebuvome saugūs – vieną naktį, kuomet buvome išvažiavę pas seserį į svečius, jie darkart užpuolė mūsų namus, viską suniokojo ir paliko grasinančias žinutes. Kitą rytą praradau savo vyresnįjį brolį – jis paskambino mums pasakyti, jog išvyksta, ir jog jo draugai mumis pasirūpins.
Kiek tau buvo tada metų?
Vienuolika.
Ar tavo brolis bėgo, nes norėjo išsaugoti savo gyvybę?
Manau, kad jis stengėsi mus apsaugoti.
Kas atsitiko vėliau?
Mėnuo po mano brolio išvykimo, jie ir vėl kažkokiu būdu rado mūsų sleptuvės vietą ir vėl puolė. Tąkart jie nužudė mano tėvą ir aš tapau vyriausiu mūsų šeimos nariu. Taigi… mano brolio draugai ir vėl suorganizavo mums naują gyvenamą vietą ir mes toliau slapstėmės.
Maždaug 2015 metais aš, mano jaunesnioji sesuo ir brolis nusprendėme, kad bėgsime iš šalies. Tuo metu mes nebegalėjome gyventi šitaip suvaržyti: neturėjome normalių gyvenimų, negalėjome eiti į mokyklą, netgi negalėjome išeiti iš namų, nes visada buvome uždaryti kambaryje. Kadangi mus slėpė brolio draugai, net nežinojome, kur gyvename. Tikrai atsimenu, jog buvome kalnuose, tačiau tada nepažinau nei vietovės, nei kalbos.
Sayed nusprendus išvykti iš šalies, vienas iš jo šeimos pažįstamų, kurio vardas taip pat yra nutylimas, supažindina jį su kontrabandininku. Šis turėjo suorganizuoti jam, jo sesei ir broliui saugią kelionę į Europą, tačiau viskas susiklostė šiek tiek kitaip. Vietoje žadėtos kelionės į laisvę, jie pateko į tarptautinį prekybos žmonėmis tinklą.
Tai buvo nusikaltėliai, laikę mus beveik dvejus metus. Kas 24 valandas mums trims duodavo buteliuką vandens, gabalėlį duonos ir mušdavo mus, šaukdami, jog jie negavo kažkokių pinigų: „Mes galime daryti, ką norim”, jie sakydavo, „nes niekas nepervedė už jus mokėjimo. Mes parduosim jūsų kūno dalis, jei ir toliau niekas nesumokės…”
Vos jiems paėmus naują žmogų, jie norėdavo daugiau pinigų, daugiau naudos, daugiau pelno… Tie žmonės nuolat keisdavo mūsų vietą ir patys nuolatos keitėsi. Mes ilgai nepasilikdavome su tuo pačiu žmogumi: kiekvienoje vietoje atsirasdavo vis naujas tardytojas su sava kalba (tadžikų, afganų, rusų) ir vis kitomis kankinimo taisyklėmis.
Tinklas, į kurį per klaidą pateko Sayed buvo tarptautinis, nusidriekęs nuo Artimųjų Rytų iki Azijos ir Europos šalių. Tačiau šiuos neramius dvejus gyvenimo metus pašnekovas aptaria labai trumpai ir schematiškai, lyg nenorėdamas pernelyg gilintis į detales. Taip ir lieka neaišku, kokios buvo jų kalinimo sąlygos, kiek kartų kontrabandininkai privertė juos keisti vietoves ir kieno pinigų jie laukė. Vis dėlto, toliau judame prie to, kaip jiems pasisekė ištrūkti.
Po dviejų metų įkalinimo, mums pavyko pabėgti, tačiau su jaunesne seserimi ir broliu atsitiktinai atsiskyrėme. Tikėjausi, jog mūsų užpuolikai seks mane, nes buvau vyriausias šeimoje. Norėjau juos suklaidinti, atitraukti nuo savo šeimos, susitikti su savo seserimi ir broliu tik jau atsiskyrus nuo užpuoliko.. Bet po dviejų valandų bėgimo, aš pasimečiau.
Buvau viduryje nepažįstamo miško, šalyje, kurios lygiai taip pat nepažinojau. Galiausiai, pribėgau nedidelį namą ir paprašiau vietinių gyventojų pagalbos. Jie nekalbėjo angliškai. Iškart iškvietė policiją, kuri mane suėmė. Po kelių dienų policijai pavyko surasti persų vertėją, kuris paaiškino, jog aš esu Rusijoje.
Įsivaizdavau, kad Rusija yra maža šalis – tai buvo pirmas kartas, kai apie tokią išgirdau – ir už viską labiau bijojau, kad mane vėl ras kontrabandininkai. Taigi, negalėjau ten likti. Paprašiau, kad mane deportuotų į Afganistaną. Tikėjausi, kad po dviejų metų viskas bus pasikeitę, Talibanas bus pamiršęs mano vardą, pavardę, šeimą ir leis man taikiai gyventi.
Maždaug po mėnesio jau buvau Afganistane, tačiau nebeturėjau ten nei šeimos, nei artimų kontaktų. Grįžęs nuvažiavau į savo sesers namus, tačiau jos vyras davė man pinigų ir paprašė išvykti.
Vieną rytą paskambino mano buvęs kaimynas. Jis taip pat negalėjo patikėti, jog aš grįžau. Pasakė, kad Talibano kariai atėjo į mano draugo, pas kurį buvau nakvojęs, namą ir jį nužudė… „Jie atėjo į jo namą, – jis man sako, – ir klausinėjo apie tave. Jei tave ras, jie tave nužudys, dėl to, kad tavo brolis dalyvavo misijoje, per kurią buvo nužudytas svarbus Talibano karys.”
Taigi, grįžęs į Afganistaną ir pardavęs savo tėvo žemę, vėl pradėjau ieškoti būdų išvykti iš šalies. Vėl susiradau žmones, kurie išgabentų mane iš Afganistano per šiaurinę šalies sieną, ir per 35 dienas sėkmingai atkeliavau į Lietuvą.
Dauguma pabėgėlių iš Afganistano galiausiai pasitraukia į Indiją arba Pakistaną. Kodėl pasirinkai vykti į Europos Sąjungą?
Neturėjau tokio tikslo. Nebuvo konkrečios šalies, kurią norėjau pasiekti – nei Prancūzijos, nei Vokietijos, nei Lietuvos. Man buvo nesvarbu, kur keliauti ir, tiesą sakant, net nežinojau, kur mus gabena kontrabandininkai. Tiesiog norėjau pagaliau pajusti saugumą.
Iš viso mūsų buvo 21 žmogus iš Irano, Irako, Tadžikistano, keli čečėnai… Prabėgus 35 dienoms po to, kai pajudėjome iš Afganistano, kontrabandininkai atvežė mus į nepažįstamą vietą, išleido iš autobusiuko, nurodė kryptį ir liepė bėgti 200 metrų priekin – man liepė nesustoti kol pamatysiu raudoną ir baltą signalą. Kai jį prabėgsime, būsime pasiekę Europą.
Ir mes bėgome. Tai buvo gerokai daugiau nei 200 metrų. Pakeliui kirtome upę, kuri siekė iki pečių. Mūsų rūbai ir daiktai sušlapo. Kadangi buvo žiema, visi mirtinai sušalome. Galiausiai suradome ženklą, apie kurį kalbėjo kontrabandininkai. Prabėgom jį, bet niekas nepasikeitė. Buvom tam pačiam miške. Lygiai tiek pat pasiklydę.
Kokios šalies siena tai buvo?
Tada dar nežinojau, bet vėliau pasienio policija mus pasveikino atvykus į Lietuvą.
Maždaug po vienos ar dviejų valandų galiausiai mes su jais susitikom ir paprašėm prieglobsčio. Tuomet daviau interviu, užpildžiau dokumentus, paaiškinau, kodėl pasitraukiau iš savo šalies. Atsimenu, kaip socialinė darbuotoja viduryje interviu, kai pasakojau apie savo kariuomenėje dirbusį vyresnį brolį, sustabdė mane. Ji įvedė mano šeimos vardą į kompiuterį ir neužilgo parodė mano brolio nuotrauką. Mano brolis buvo gyvas! Prieš 7 metus, kai Talibanas pradėjo atvirai grąsinti mūsų šeimai, jis pabėgo iš Afganistano, pasiekė Lietuvą, čia gavo dokumentus ir pradėjo naują gyvenimą. Dabar jis vedęs ir dirba dailide kaip mūsų tėvas… Tiesą sakant, negalėju patikėti, jog jis turėjo pinigų susituokti, nes mūsų šalyje tam reikia bent 15-16 tūkstančių JAV dolerių (juokiasi). Vėliau juokavome, kad Lietuva tai ne Afganistanas, kur žmonės turi per daug pinigų…
O iš tikrųjų tai labai ryškiai atsimenu tą akimirką, kai man pasakė, jog mano brolis gyvas. Atrodė, kad bent trumpam užmiršau savo praeitį. Ir juokiausi, ir verkiau, nes man buvo sugrąžintas vienintelis man likęs šeimos narys.
Kaip sekėsi po atvykimo prisitaikyti Lietuvoje?
Iš pradžių buvo sunku. Kontrabandininkai paėmė mano telefoną, mano pasą, mano dokumentus. Taigi, čia atvykau nieko neturėdamas.
Pirmieji mėnesiai Pabradėje irgi buvo sunkūs. Aš buvau vienas, žmonės buvo kitokie, nebuvau tikras, ką man daryti. Visi kalbėjo rusiškai ir aš negalėjau su jais susikalbėti. Pirmuosius mėnesius buvau užsidaręs savo kambaryje ir su niekuo nebendravau. Taip pat bijojau apie savo problemas kalbėti su kitais – niekuo nepasitikėjau.
Jau du metus gyvenu Pabradėje, tačiau Migracijos departamentas vis dar nėra nusprendęs ar man teks grįžti, ar galėsiu gyventi čia. Mano visas gyvenimas dabar yra visiškai priklausomas nuo to, ar jie patvirtins mano statusą.
Netikrumas, laukimas, abejojimas – atrodo, kad taip galiausiai savo situaciją apibūdina mano pašnekovas. Daugiausiai nerimo, rodos, kelia nežinojimas, ar teks grįžt į Afganistaną, kur net ir taikos derybų metu, Talibanas toliau tęsia teroro aktus prieš civilinius gyventojus. Nerimą kelia vėluojantys dokumentai, nesibaigiantys teismai ir kitos biurokratinės problemos, susijusios su naujo statuso patvirtinimu bei kitos gilesnės su integracija susijusios problemos – kalbos ir kultūrinis barjeras, ribotos galimybės prieglobsčio prašytojams Lietuvoje gauti išsilavinimą, įsidarbinti ar laisvai judėti už Pabradės pabėgėlių centro sienų.
Ir vis dėlto, net ir šių destabilizuojančių veiksnių akivaizdoje, pokalbio metu nekėlė abejonių mano pašnekovo visiškas apsisprendimas kabintis į gyvenimą naujoje aplinkoje.
Netrukus po mūsų pirmojo skambučio, mano brolis aplankė mane Pabradėje. Abu buvome išsigandę, nežinojome, kaip elgtis. Jis manęs paklausė, kur visi kiti, ir aš jam papasakojau, kas nutiko… Jis mane nuramino. Pasakė, kad dabar viskas kitaip. Aš saugus. Turiu galimybę susikurti naują gyvenimą.
Tai buvo mano pasirinkimas ir sprendimas būtent to ir siekti Lietuvoje. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos, daugiau bendrauti su kitais, prisijungiau prie „Gyvosios Bibliotekos”. Jau buvau suplanavęs šiais metais pradėti tarptautinio verslo studijas Vilniaus Kolegijoje, tačiau vis dar negavau reikiamų dokumentų iš Afganistano. Mano studijas teko atidėti kitiems metams. Tačiau tikiuosi, kad patvirtinus dokumentus, galėsiu pradėti studijas universitete.
Apibendrinančios pabaigos mūsų pokalbiui parašyti neišeitų, nes pernelyg daug lieka neatskleista – detalės, kurios buvo neišsiaiškintos, niuansai, kurie buvo nesuprasti pačios rašytojos arba pasimetė vertime, įvykiai, kuriems dar reikia laiko išsivystyti. Dėl to pasirenku nepadėti taško šiai istorijai ir palikti jos tęsinį kitam „Gyvosios Bibliotekos” pokalbiui.
Nuoširdžiai dėkoju savo pašnekovui už jo atvirumą ir pasiryžimą atskleisti net ir tuos gyvenimo etapus, kuriuos ne taip malonu atsiminti.
Interviu vertė ir paruošė
Žmogaus teisių ugdymo programos savanorė
Gabija Kučinskaitė