Vaidotas Ilgius
Gruodžio 10 d. pasaulis minėjo žmogaus teisių dieną. Ta proga NVO konferencijoje Nacionalinis socialinės integracijos institutas pasipasakojo apie vakar Seime vykusią atvirų durų dieną, kurioje visi norintys galėjo patekti į „Gyvąją biblioteką“, kurios metodas sudaro sąlygas pabendrauti su žmogaus teisių atžvilgiu pažeidžiamais asmenimis, sužinoti, kaip šiandienos visuomenėje jie gyvena, su kokiomis galimybėmis ir problemomis susiduria.
Vaidotas Ilgius
Gruodžio 10 d. pasaulis minėjo žmogaus teisių dieną. Ta proga NVO konferencijoje Nacionalinis socialinės integracijos institutas pasipasakojo apie vakar Seime vykusią atvirų durų dieną, kurioje visi norintys galėjo patekti į „Gyvąją biblioteką“, kurios metodas sudaro sąlygas pabendrauti su žmogaus teisių atžvilgiu pažeidžiamais asmenimis, sužinoti, kaip šiandienos visuomenėje jie gyvena, su kokiomis galimybėmis ir problemomis susiduria.
Vaidotas Ilgius
Gruodžio 10 d. pasaulis minėjo žmogaus teisių dieną. Ta proga NVO konferencijoje Nacionalinis socialinės integracijos institutas pasipasakojo apie vakar Seime vykusią atvirų durų dieną, kurioje visi norintys galėjo patekti į „Gyvąją biblioteką“, kurios metodas sudaro sąlygas pabendrauti su žmogaus teisių atžvilgiu pažeidžiamais asmenimis, sužinoti, kaip šiandienos visuomenėje jie gyvena, su kokiomis galimybėmis ir problemomis susiduria. Buvo galima “paskaityti” šias “gyvas knygas”: autistė, feministė, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, klausos negalią turinti, lesbietė, veganė, turintys psichikos sveikatos sutrikimų žmogus, regėjimo negalią, judėjimo negalią, romės, lenkas, rusas, biseksuali, žydas, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ar valgymo sutrikimų turintys asmenys, infekuotas ŽIV, ateistas, aktyvistas, vegetaras, savanoris, scientologas, smurto šeimoje auka, diabetikas.
Vaidotas Ilgius
Gruodžio 10 d. pasaulis minėjo žmogaus teisių dieną. Ta proga NVO konferencijoje Nacionalinis socialinės integracijos institutas pasipasakojo apie vakar Seime vykusią atvirų durų dieną, kurioje visi norintys galėjo patekti į „Gyvąją biblioteką“, kurios metodas sudaro sąlygas pabendrauti su žmogaus teisių atžvilgiu pažeidžiamais asmenimis, sužinoti, kaip šiandienos visuomenėje jie gyvena, su kokiomis galimybėmis ir problemomis susiduria. Buvo galima “paskaityti” šias “gyvas knygas”: autistė, feministė, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, klausos negalią turinti, lesbietė, veganė, turintys psichikos sveikatos sutrikimų žmogus, regėjimo negalią, judėjimo negalią, romės, lenkas, rusas, biseksuali, žydas, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ar valgymo sutrikimų turintys asmenys, infekuotas ŽIV, ateistas, aktyvistas, vegetaras, savanoris, scientologas, smurto šeimoje auka, diabetikas.
Buvo galima “paskaityti” šias “gyvas knygas”: autistė, feministė, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, klausos negalią turinti, lesbietė, veganė, turintys psichikos sveikatos sutrikimų žmogus, regėjimo negalią, judėjimo negalią, romės, lenkas, rusas, biseksuali, žydas, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ar valgymo sutrikimų turintys asmenys, infekuotas ŽIV, ateistas, aktyvistas, vegetaras, savanoris, scientologas, smurto šeimoje auka, diabetikas.
Gana netikėtai į šį kvietimą sureagavo Lietuvos Caritas vadovas kunigas Robertas Grigas – esą diskriminuojamiems gėjams gana dėmesio ir adoravimo, o vietoj jų visuomenė galėtų pasidomėti “agresyvių tolerantų” nepelnytai maltretuojamais lietuviais katalikais. Į įsiplieskusią diskusiją nusprendžiau trigrašį įkišti ir aš.
Man atrodo, kad tolerancijos ir žmogaus teisių gynimo judėjimas šešiasdešimtaisiais gimė iš nepasitenkinimo dėl (dievotų, ar kitokį kultą išpažįstančių) tautininkų elgesio su mažumomis. Pažangiai visuomenės daliai atrodė ir atrodo nepriimtinas kurių nors žmonių grupių teisių ir laisvių varžymas.
Tai tapo norma, kurios dėka šiandien galime džiaugtis laisvėmis ir plačiomis galimybėmis visiems, vis geriau gyvendami vakarietiškose demokratijose. Paradoksalu, bet dėsninga, kad krikšionys tautininkai patys tampa vis mažėjančia mažuma. Dar neseniai tautiškų krikščioniškų ar katalikiškų valstybių žmonių (daugumos atstovų) eksponavimas gyvosiose bibliotekose būtų beprasmiškas – juk niekas neina į zoologijos sodą žiūrėti kačių ar balandžių.
Radikalios dešinės reikalavimas „leisti netoleruoti”, „toleruoti netoleruojančius” yra iš esmės neadekvatus. Gyvųjų bibliotekų nereikėtų, jei tradicinės tautinės krikščioniškos visuomenės nepersekiotų ir nevaržytų kitokių mažumų – moterų, neįgaliųjų, kitataučių, kitokios religijos, odos spalvos ar seksualinės orientacijos. Ir šios diskusijos nebūtų, jei atjautą ir artimo meilę propaguojančių bendruomenių lyderiai pirma kitų dažniau užstotų iš tamsumo ar kvailumo persekiojamas mažumas, suteiktų joms prieglobstį ir autoritetingai griežtai sudrausmintų engėjus.
Liūdina, kad kunigas Robertas, būdamas malonus, išsilavinęs, dvasingas, pats priespaudą patyręs, kitąsyk stoja ginti pozicijas pasisakančių už tai, kad kitus (silpnesnius, kitokius) reikia skriausti, ko nors jiems neleisti, riboti; siekti užčiaupti kas kartą, kai jų balsas tampa viešai girdimas.
Gal klystu, bet man atrodo, kad bažnyčios žmonių tarpe rastume daugiau seksualinių mažumų, nei vidutiniškai visuomenėje. Dažnai girdime apie šventikų gyvenimą su moterimis, nesantuokinius vaikus. Visuomenę šokiruoja kunigų pedofilijos skandalai. Šiame fone atrodo, kad bažnyčios žmonėms nelabai dera reguliuoti sekuliarios visuomenės santykius ir reikalus, nesusitvarkius savoje teritorijoje.
Ilgai galvojau, ar tikslinga vertis į polemiką. Gerbiu kunigą Robertą, žavi jo elegantiškas minties dėstymas ir rafinuoti argumentai. Per menkai žinau katalikų bendruomenės vidaus gyvenimo aktualijas, kad galėčiau patarti, kaip keistis. Nesu kairės dažnai beatodairiškos bažnyčios kritikos šalininkas. Tačiau sutikime, kad bažnyčios žmonės savo karinga pozicija patys provokuoja priešišką reakciją. Tiesą sakant, nežinau, ar ta į kampą priešų tariamai įsprausto kankinio pozicija gali tapti įkvėpimo ir energijos šaltiniu.
Jei bažnyčia neims demonstruoti kitokio, minkštesnio požiūrio į mažumas, jei rigidiškai laikysis atgyvenusio požiūrio į gėjus, kitataučius ar politinius priešininkus, prognozuoju tolesnį katalikų bendruomenės nykimą, visuomeninio svorio mažėjimą. Politologai sako, kad po krizės į valdžią ilgam ateis labiau kairio politinio sparno jėgos. Gal tikrai ateina metas pradėti matuotis „gyvosios knygos” drabužėlius, pratintis naujosios daugumos nuolankiai prašyti leisti būti?