Kiekvienas mes neišvengiamai girdime įvairias istorijas apie klimato kaitą, apie konfliktus tarp šalių, politinį nestabilumą pasaulyje, vienaip ar kitaip mus paliečia ekonominės krizės ir tas „žalesnės pas kaimyną žolės“ jausmas. Jeigu jums yra pasisekę, galbūt net esate nemažai keliavę? Jeigu esate prisirišęs prie namų, netikiu, kad nesate gatvėje sutikę užsieniečio. Ar kartais mintyse susimąstote, kokia gali būti to atklydėlio į Lietuvą istorija? Galbūt šiek tiek padėsime prasiskleisti šiai migranto Lietuvoje paslapties skraistei pristatydami interviu su Lietuvoje gyvenančiais migrantais savanoriais ciklą.
Šiandien pradedame pasakoti Ozgur, jaunuolio iš Turkijos, istoriją. Šiuo metu, kai mes išleidžiame šį mūsų straipsnį, Ozgur jau gyvena Lenkijoje, kur studijuoja ir dirba.
Lietuvoje Ozgur išbuvo metus laiko. Atvyko į Lietuvą kaip tarptautinis savanoris, gyveno ir savanoriavo Vilniuje, tiesa, jo pažintis su Lietuva ir lietuviais buvo ribota, kadangi atvyko į Lietuvą karantino metu. Kaip jis pats sako, įsimylėjo Lietuvą, išvykęs į Lenkiją norėjo grįžti atgal, tačiau visi mes turime pripažinti, kad Lenkijoje, didesnėje šalyje, migrantui gyventi gali būti lengviau – daugiau darbo galimybių, pažinčių.
Ozgur Lietuvoje įsitraukė į savanorystę Gyvojoje bibliotekoje, tapo jos koordinatoriumi, netrukus įsitraukė ir į socialinės tinklalaidės „Ieškau atsakymų“ veiklą montuodamas epizodus.
Ozgur savanoriaudamas Gyvojoje bibliotekoje
„Gyventi Lietuvoje užsieniečiui ir dar intravertui, man buvo sudėtinga“, – savo patirtimi dalinasi Ozgur, Lietuvoje praleidęs metus laiko. – Žmonės retai patys inicijuoja išvykas ar susitikimus. Aš nesu įpratęs prie tokios tuštumos, ypač kai saulėta diena ir pilnas žmonių miestas staiga pavirsta į vaiduoklių miestą“, – turkas juokiasi iš lietuvių įpročio išvažiuoti iš sostinės ir neleisti šiltų saulėtų dienų mieste.
Bet tuo pačiu patvirtina, kad jam patiko Vilnius. Jis nėra didelis, jame lengva orientuotis, nors tuo pačiu ir stebisi – „Gal tai mano geri orientaciniai sugebėjimai?“ – juokiasi jis.
Ozgur daug po Lietuvą nekeliavo, yra aplankęs Kauną, pajūrį ir išvažinėjęs visus aplinkinius Vilniaus ežerus. „Nekenčiu vabalų, bet gamta yra nuostabi“.
Paklaustas, kokia vis tik jo nuomonė ne tiek apie šalį, bet tiek apie pačius žmones, jis ir stebisi ir kartu juokiasi – „Man juokingiausia tai, kokie lietuviai socialiai įsibaiminę (norėčiau sakyti, kad jie keisti, bet negaliu!). Ir kiek pastebėjau – lietuviai nėra jau tokie pamišę dėl krepšinio, kaip aš girdėjau“.
Užbaigiant pokalbį, dažniausiai yra prašoma perduoti kokius nors linkėjimus ar patarimus, bet Ozgur pats užbaigiant mūsų interviu kitam draugui migrantui pataria – atsikraustyti į Lietuvą galima tik tokiu atveju, jeigu manote, kad „mažiau yra daugiau“.