(Ne)Pasaka turi nugalėtoją!

Praėjo beveik trys mėnesiai nuo tarptautinės tolerancijos dienos minėjimo ir (Ne)Pasakos konkurso paskelbimo. Šiandien oficialiai skelbiame nugalėtoją ir viešiname jos sukurtą pasaką.\"\"

Posėdžiauti susirinkusi ekspertų komisija (pedagogė Irma Romaškaitė, Lygių galimybių plėtros projektų vadovė Margarita Jankauskaitė, romų kultūros antropologė Aušra Simoniukštytė ir zmogui.lt komanda)  analizavo atsiųstus darbus. Komisija atsakingai nagrinėjo kiekvieną (Ne)Pasaką ir nugalėtoja išrinko Neringą Dangvydę, kuriai dovanojame sėdmaišį.  Jos (Ne)Pasaką „Apie mergaitę su baltomis pirštinaitėmis“ skaitykite žemiau.

Praėjo beveik trys mėnesiai nuo tarptautinės tolerancijos dienos minėjimo ir (Ne)Pasakos konkurso paskelbimo. Šiandien oficialiai skelbiame nugalėtoją ir viešiname jos sukurtą pasaką.\"\"

Posėdžiauti susirinkusi ekspertų komisija (pedagogė Irma Romaškaitė, Lygių galimybių plėtros projektų vadovė Margarita Jankauskaitė, romų kultūros antropologė Aušra Simoniukštytė ir zmogui.lt komanda)  analizavo atsiųstus darbus. Komisija atsakingai nagrinėjo kiekvieną (Ne)Pasaką ir nugalėtoja išrinko Neringą Dangvydę, kuriai dovanojame sėdmaišį.  Jos (Ne)Pasaką „Apie mergaitę su baltomis pirštinaitėmis“ skaitykite žemiau.

 

Apie mergaitę su baltomis pirštinaitėmis

NERINGA DANGVYDĖ

Kitą kartą jaukiame namelyje su spalvotomis langinėmis gyveno senelis ir senelė. Tik vaikų jie neturėjo ir dėl to labai sielojosi.

Vieną lietingą vakarą į duris kažkas pasibeldė. Ant slenksčio stovėjo elgeta. Seneliai gražiai jį priėmė, už stalo pasodino, blynais su uogiene pavaišino ir paguldė miegoti.

Rytą elgeta ir sako jiems:

–        Labai ačiū, kad mane sušalusį priglaudėte ir išalkusį pamaitinote. Dabar prašykite, ko norite, išpildysiu didžiausią jūsų norą.

–        Kiek nieko mums netrūksta, nebent tik vaiko juoko kieme – paguodos senatvėje, –atsakė senelė.

–        Gerai, tokį norą man nesunku išpildyti, – tarė elgeta ir iš sulopyto krepšio ištraukė nedidelį stiklinį indą ir aukso adatą. – Dabar abu ištieskite man rankas.

Kiekvienam įdūręs ta aukso adata į mažąjį pirštelį, elgeta įlašino į stiklinį indą po kraujo lašą.

–        Dabar pastatykite šį indą ant palangės ir laukit, kas bus.

Taip taręs, išėjo savais keliais.

Laukė seneliai dieną, laukė dvi. O trečią pamatė – saulės spindulių apšviestame inde tarsi bangose supasi mažas kūdikėlis.

Apsidžiaugė seneliai. Turės užvadėlį. Prisikepė blynų ir laukia, kol vaikelis paaugs. O jis jau ir rankyte mojuoja sveikindamasis.

Dar po dienos indas suskilo ir iš jo iššoko mažutė mergaitė. Ne dienomis ji augo, o valandomis. Ir daug daug juokėsi. Seneliams atrodė, kad po kiemą tilindžiuoja mažas sidabrinis varpelis.

Greitai mergaitė atrodė kaip bet kuris šešerių metų vaikas. Laikas būtų ir į mokyklą ją išleisti, kad apie pasaulį sužinotų ir naujų draugų susirastų.

Tačiau seneliams buvo neramu. Mergaitė buvo keistoka – gimė su juodomis rankomis. Ji pati dėl to netgi džiaugėsi, nes praustis, kaip ir dauguma vaikų, nelabai mėgo. O čia patogu – rankos ir taip juodos, kas čia pastebės, kad ką tik daržą sukasė? Tinginė nebuvo, o prausimasis – argi čia darbas? Be to, mergaitės rankos buvo nepaprastai stiprios. Vienu piršteliu būtų galėjusi vežimą malkų pakelti. Arba akmenį sutrupinti. Turbūt tai irgi buvo vienas iš elgetos padovanotų stebuklų: ūkio darbams seneliai jau buvo per silpni, tad tikrai auginosi užvadėlę.  

Taigi pasitarė pasitarė seneliai ir nusprendė, kad mergaitę į mokyklą vis dėlto leis. Juodos rankos – ne kliūtis skaityti ir rašyti. Kirvį išlaiko, tai ir parkerį išlaikys.

Tačiau senelė jai pasiuvo ilgas baltas pirštinaites ir užtraukė beveik iki pečių.

–        Nepatogu, – susiraukė mergaitė.

–        Užtat gražu, – atsakė senelė. – Ir rankų spalvos niekas nepastebės. Mūsų kaime nėra nė vieno juodarankio vaiko.

Ir į kuprinę įdėjo dar kelias poras atsarginių pirštinių – jei pirmosios sušlaptų ar susiteptų.

Mokytojai buvo paaiškinta, kad mergaitės rankų oda labai jautri, bijo tiek karščio, tiek šalčio.

– Vargšytė… Tokiai kaime sunku, – atsiduso mokytoja. Pasodino pirmame suole ir pažadėjo kuo atidžiausiai rūpintis.

O ir mergaitė stengėsi. Išmokusi raides, jas rašė dailyraščiu. Žemėlapyje galėjo bet kurią pasaulio šalį parodyti. Tik va, su kitais vaikais susidraugauti nesisekė.

Apsupo ją vaikai ir pradėjo erzinti.

–        Baltarankė panelytė!

–        Lepūnėlė!

–        Mokytojos numylėtinė!

–        Kaimo princesė!

Neiškentė mergaitė ir nusitraukė baltąsias pirštinaites. Visi pamatė, kokios juodos jos rankos.

–        Ragana! – šūktelėjo kažkuris.

–        Akmenimis į ją! – paragino didžiausias klasės padauža.

Tačiau akmenų taip niekas ir nepakėlė. Išsigando, kad „ta ragana“ užkerės, ir išsilakstė.

Mergaitė liko viena vidury mokyklos kiemo. Į pamokas jau nebegrįžo.

Parėjusi namo, užsidarė malkinėje ir ilgai apžiūrinėjo savo rankas. Nesuprato, kas čia bloga, kad jų spalva skiriasi.

Tik širdelę labai spaudė.

Apsidairė mergaitė ir jos žvilgsnis užkliuvo už kirvio.

„O jei taip imčiau ir nusikirsčiau tas nelemtas rankas?“ – pamanė.

Nepavyks – juk tik vieną nusikirstų, o kita liktų.

Ir numirti negali – senelių gaila. Kas jiems padės malkas kapoti? Kas daržą sukas?

Taip ir sėdėjo mergaitė malkinėje iki vėlaus vakaro. Čia ją apsiverkusią ir surado senelis.

Parsivedė namo, pieno įpylė. Išklausė pasakojimą.

–        Sakiau, kad pirštinaičių nenusimautum, – paglostė mergaitei galvą senelė. – Geriau tegu lepūnėle vadina, o ne ragana. Dabar bijos ir nė artyn neis.

–        Senele, – pakėlė akis mergaitė. – O gal išvažiuokime visi kartu į Afriką? Mačiau paveikslėlyje, kad ten visi žmonės juodaodžiai.

–        Taip, juodaodžiai. O tavo tik rankos juodos. Ir jiems atrodysi keista.

Mergaitė susimąstė.

–        Tai iš kur aš pas jus atsiradau, jei ne iš Afrikos? Gal tėveliai, pamatę mano juodas rankas, išsigando ir pametė? O jūs pagailėjote ir priglaudėte?

–        Ne, mažute, tu tikrai esi mūsų. Gimei iš to paties kraujo. Tik kitaip negu kiti vaikai.    

–        Tai aš stebuklinga?

–        Kiekvieno žmogaus atsiradimas šiame pasaulyje yra stebuklas.

–        Net ir tų vaikų, kurie iš manęs šaipėsi, o paskui išsigando?

–        Net ir jų. Jie taip elgėsi, nes gerai tavęs nepažįsta. Pamatė baltas pirštinaites ir nusprendė, kad esi lepūnėlė. Juk nežino, kiek daug mums padedi, – paaiškino senelis.

–        O tas pirštinaites su meile siuvau, todėl tokios gražios išėjo, nėriniuotos. Visai kaip princesės, – pridūrė senelė. – Nepyk ant jų.

–        Bet dabar jie mano, kad aš ragana… – atsiduso mergaitė.

–        Pasitark su mokytoja, ji protinga, gal ką nors sugalvos.

Kitą rytą mergaitė užsimovė baltąsias pirštinaites ir nuėjo į mokyklą pusvalandžiu anksčiau. Pasikalbėjo su mokytoja.

Kai ėmė rinktis vaikai, mergaitė jau ramiai sėdėjo savo suole.

Visi neramiai žvalgėsi vieni į kitus, bet prie mokytojos nieko nedrįso daryti.

– Pradėsime pamoką, – tarė mokytoja. – Ką tik sužinojau, kad jūsų klasėje yra viena ragana.

Tapo taip tylu, kad galėjai išgirsti musę praskrendant.

–        Eikš prie lentos, – pakvietė mergaitę.

Ji atsistojo ir išėjo prieš klasę. Buvo labai baisu, bet mokytoja padrąsinamai nusišypsojo.

Mergaitė nusimovė pirštinaites ir ištiesė į vaikus rankas.

– Va, kokios juodos, – pasakė ir dar pasukiojo. – Kai buvau maža, man tai netgi patiko. Nereikėjo dažnai praustis.

Klasėje pasigirdo nedrąsus juokas. Jis nebuvo piktas. Juokėsi berniukas, kuris pats nuolat sulaukdavo priekaištų, kad yra tikras murzius.

O kai nusijuokia vienas, kitiems irgi pasidaro smagu.

– Norėčiau juodų ausų, – pasakė berniukas. – Tada jų visai nereikėtų prausti.

– O aš noriu juodo veido! – šūktelėjo viena mergaitė skaisčiais skruostais. – Rankšluostis toks šiurkštus!

– Mano kojos galėtų būti juodos! – pridėjo kita. – Galėčiau kiek noriu taškytis po balas!

Ir visi vienas per kitą ėmė šaukti, kaip norėtų turėti ką nors juoda.

Mokytoja pabeldė į stalą.

– Tai puiku, kad norėtumėt, – pasakė, nutildžiusi įsilinksminusius vaikus. – Bet neturite. O raganos turi. Ką gali padaryti ragana su tokiomis rankomis?

–        Tą patį, ką ir kiti, – atsakė mergaitė. – Ravėti daržus, prikapoti malkų ir sukrauti jas malkinėje. Kitus darbus nudirbti. O dabar dar ir rašyti išmokau.

–        Taigi nieko čia stebuklinga… – nutęsė didžiausias klasės padauža. – Tai kokia gi tu ragana?

–        Nežinau, – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – Pati paprasčiausia.

–        O kodėl vaikščiojai su pirštinaitėmis?

–        Todėl, kad jūsų bijojau, – atvirai prisipažino mergaitė. – Nežinojau, ką pasakysit, pamatę mano rankas. Juk jūsų daugiau.

–        Tai dabar nebebijok, – užtikrino vienas iš vaikų. – Mes ne kokie pabaisos, kad tave nuskriaustume. Gali neslėpti savo rankų, be pirštinaičių patogiau.

Tačiau retkarčiais mergaitė vaikščiodavo su baltomis pirštinaitėmis: juk senelė jas buvo pasiuvusi su meile. Dar daugiau – visiems klasės vaikams ji prisiuvo daug daug įvairiaspalvių pirštinaičių. Jie jas užsimaudavo, ir per pamokas, kai mokytoja ko nors paklausdavo, į viršų pakildavo spalvotų rankų miškas.    

Praėjo beveik trys mėnesiai nuo tarptautinės tolerancijos dienos minėjimo ir (Ne)Pasakos konkurso paskelbimo. Šiandien oficialiai skelbiame nugalėtoją ir viešiname jos sukurtą pasaką.\"\"

Posėdžiauti susirinkusi ekspertų komisija (pedagogė Irma Romaškaitė, Lygių galimybių plėtros projektų vadovė Margarita Jankauskaitė, romų kultūros antropologė Aušra Simoniukštytė ir zmogui.lt komanda)  analizavo atsiųstus darbus. Komisija atsakingai nagrinėjo kiekvieną (Ne)Pasaką ir nugalėtoja išrinko Neringą Dangvydę, kuriai dovanojame sėdmaišį.  Jos (Ne)Pasaką „Apie mergaitę su baltomis pirštinaitėmis“ skaitykite žemiau.

 

Apie mergaitę su baltomis pirštinaitėmis

NERINGA DANGVYDĖ

Kitą kartą jaukiame namelyje su spalvotomis langinėmis gyveno senelis ir senelė. Tik vaikų jie neturėjo ir dėl to labai sielojosi.

Vieną lietingą vakarą į duris kažkas pasibeldė. Ant slenksčio stovėjo elgeta. Seneliai gražiai jį priėmė, už stalo pasodino, blynais su uogiene pavaišino ir paguldė miegoti.

Rytą elgeta ir sako jiems:

–        Labai ačiū, kad mane sušalusį priglaudėte ir išalkusį pamaitinote. Dabar prašykite, ko norite, išpildysiu didžiausią jūsų norą.

–        Kiek nieko mums netrūksta, nebent tik vaiko juoko kieme – paguodos senatvėje, –atsakė senelė.

–        Gerai, tokį norą man nesunku išpildyti, – tarė elgeta ir iš sulopyto krepšio ištraukė nedidelį stiklinį indą ir aukso adatą. – Dabar abu ištieskite man rankas.

Kiekvienam įdūręs ta aukso adata į mažąjį pirštelį, elgeta įlašino į stiklinį indą po kraujo lašą.

–        Dabar pastatykite šį indą ant palangės ir laukit, kas bus.

Taip taręs, išėjo savais keliais.

Laukė seneliai dieną, laukė dvi. O trečią pamatė – saulės spindulių apšviestame inde tarsi bangose supasi mažas kūdikėlis.

Apsidžiaugė seneliai. Turės užvadėlį. Prisikepė blynų ir laukia, kol vaikelis paaugs. O jis jau ir rankyte mojuoja sveikindamasis.

Dar po dienos indas suskilo ir iš jo iššoko mažutė mergaitė. Ne dienomis ji augo, o valandomis. Ir daug daug juokėsi. Seneliams atrodė, kad po kiemą tilindžiuoja mažas sidabrinis varpelis.

Greitai mergaitė atrodė kaip bet kuris šešerių metų vaikas. Laikas būtų ir į mokyklą ją išleisti, kad apie pasaulį sužinotų ir naujų draugų susirastų.

Tačiau seneliams buvo neramu. Mergaitė buvo keistoka – gimė su juodomis rankomis. Ji pati dėl to netgi džiaugėsi, nes praustis, kaip ir dauguma vaikų, nelabai mėgo. O čia patogu – rankos ir taip juodos, kas čia pastebės, kad ką tik daržą sukasė? Tinginė nebuvo, o prausimasis – argi čia darbas? Be to, mergaitės rankos buvo nepaprastai stiprios. Vienu piršteliu būtų galėjusi vežimą malkų pakelti. Arba akmenį sutrupinti. Turbūt tai irgi buvo vienas iš elgetos padovanotų stebuklų: ūkio darbams seneliai jau buvo per silpni, tad tikrai auginosi užvadėlę.  

Taigi pasitarė pasitarė seneliai ir nusprendė, kad mergaitę į mokyklą vis dėlto leis. Juodos rankos – ne kliūtis skaityti ir rašyti. Kirvį išlaiko, tai ir parkerį išlaikys.

Tačiau senelė jai pasiuvo ilgas baltas pirštinaites ir užtraukė beveik iki pečių.

–        Nepatogu, – susiraukė mergaitė.

–        Užtat gražu, – atsakė senelė. – Ir rankų spalvos niekas nepastebės. Mūsų kaime nėra nė vieno juodarankio vaiko.

Ir į kuprinę įdėjo dar kelias poras atsarginių pirštinių – jei pirmosios sušlaptų ar susiteptų.

Mokytojai buvo paaiškinta, kad mergaitės rankų oda labai jautri, bijo tiek karščio, tiek šalčio.

– Vargšytė… Tokiai kaime sunku, – atsiduso mokytoja. Pasodino pirmame suole ir pažadėjo kuo atidžiausiai rūpintis.

O ir mergaitė stengėsi. Išmokusi raides, jas rašė dailyraščiu. Žemėlapyje galėjo bet kurią pasaulio šalį parodyti. Tik va, su kitais vaikais susidraugauti nesisekė.

Apsupo ją vaikai ir pradėjo erzinti.

–        Baltarankė panelytė!

–        Lepūnėlė!

–        Mokytojos numylėtinė!

–        Kaimo princesė!

Neiškentė mergaitė ir nusitraukė baltąsias pirštinaites. Visi pamatė, kokios juodos jos rankos.

–        Ragana! – šūktelėjo kažkuris.

–        Akmenimis į ją! – paragino didžiausias klasės padauža.

Tačiau akmenų taip niekas ir nepakėlė. Išsigando, kad „ta ragana“ užkerės, ir išsilakstė.

Mergaitė liko viena vidury mokyklos kiemo. Į pamokas jau nebegrįžo.

Parėjusi namo, užsidarė malkinėje ir ilgai apžiūrinėjo savo rankas. Nesuprato, kas čia bloga, kad jų spalva skiriasi.

Tik širdelę labai spaudė.

Apsidairė mergaitė ir jos žvilgsnis užkliuvo už kirvio.

„O jei taip imčiau ir nusikirsčiau tas nelemtas rankas?“ – pamanė.

Nepavyks – juk tik vieną nusikirstų, o kita liktų.

Ir numirti negali – senelių gaila. Kas jiems padės malkas kapoti? Kas daržą sukas?

Taip ir sėdėjo mergaitė malkinėje iki vėlaus vakaro. Čia ją apsiverkusią ir surado senelis.

Parsivedė namo, pieno įpylė. Išklausė pasakojimą.

–        Sakiau, kad pirštinaičių nenusimautum, – paglostė mergaitei galvą senelė. – Geriau tegu lepūnėle vadina, o ne ragana. Dabar bijos ir nė artyn neis.

–        Senele, – pakėlė akis mergaitė. – O gal išvažiuokime visi kartu į Afriką? Mačiau paveikslėlyje, kad ten visi žmonės juodaodžiai.

–        Taip, juodaodžiai. O tavo tik rankos juodos. Ir jiems atrodysi keista.

Mergaitė susimąstė.

–        Tai iš kur aš pas jus atsiradau, jei ne iš Afrikos? Gal tėveliai, pamatę mano juodas rankas, išsigando ir pametė? O jūs pagailėjote ir priglaudėte?

–        Ne, mažute, tu tikrai esi mūsų. Gimei iš to paties kraujo. Tik kitaip negu kiti vaikai.    

–        Tai aš stebuklinga?

–        Kiekvieno žmogaus atsiradimas šiame pasaulyje yra stebuklas.

–        Net ir tų vaikų, kurie iš manęs šaipėsi, o paskui išsigando?

–        Net ir jų. Jie taip elgėsi, nes gerai tavęs nepažįsta. Pamatė baltas pirštinaites ir nusprendė, kad esi lepūnėlė. Juk nežino, kiek daug mums padedi, – paaiškino senelis.

–        O tas pirštinaites su meile siuvau, todėl tokios gražios išėjo, nėriniuotos. Visai kaip princesės, – pridūrė senelė. – Nepyk ant jų.

–        Bet dabar jie mano, kad aš ragana… – atsiduso mergaitė.

–        Pasitark su mokytoja, ji protinga, gal ką nors sugalvos.

Kitą rytą mergaitė užsimovė baltąsias pirštinaites ir nuėjo į mokyklą pusvalandžiu anksčiau. Pasikalbėjo su mokytoja.

Kai ėmė rinktis vaikai, mergaitė jau ramiai sėdėjo savo suole.

Visi neramiai žvalgėsi vieni į kitus, bet prie mokytojos nieko nedrįso daryti.

– Pradėsime pamoką, – tarė mokytoja. – Ką tik sužinojau, kad jūsų klasėje yra viena ragana.

Tapo taip tylu, kad galėjai išgirsti musę praskrendant.

–        Eikš prie lentos, – pakvietė mergaitę.

Ji atsistojo ir išėjo prieš klasę. Buvo labai baisu, bet mokytoja padrąsinamai nusišypsojo.

Mergaitė nusimovė pirštinaites ir ištiesė į vaikus rankas.

– Va, kokios juodos, – pasakė ir dar pasukiojo. – Kai buvau maža, man tai netgi patiko. Nereikėjo dažnai praustis.

Klasėje pasigirdo nedrąsus juokas. Jis nebuvo piktas. Juokėsi berniukas, kuris pats nuolat sulaukdavo priekaištų, kad yra tikras murzius.

O kai nusijuokia vienas, kitiems irgi pasidaro smagu.

– Norėčiau juodų ausų, – pasakė berniukas. – Tada jų visai nereikėtų prausti.

– O aš noriu juodo veido! – šūktelėjo viena mergaitė skaisčiais skruostais. – Rankšluostis toks šiurkštus!

– Mano kojos galėtų būti juodos! – pridėjo kita. – Galėčiau kiek noriu taškytis po balas!

Ir visi vienas per kitą ėmė šaukti, kaip norėtų turėti ką nors juoda.

Mokytoja pabeldė į stalą.

– Tai puiku, kad norėtumėt, – pasakė, nutildžiusi įsilinksminusius vaikus. – Bet neturite. O raganos turi. Ką gali padaryti ragana su tokiomis rankomis?

–        Tą patį, ką ir kiti, – atsakė mergaitė. – Ravėti daržus, prikapoti malkų ir sukrauti jas malkinėje. Kitus darbus nudirbti. O dabar dar ir rašyti išmokau.

–        Taigi nieko čia stebuklinga… – nutęsė didžiausias klasės padauža. – Tai kokia gi tu ragana?

–        Nežinau, – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – Pati paprasčiausia.

–        O kodėl vaikščiojai su pirštinaitėmis?

–        Todėl, kad jūsų bijojau, – atvirai prisipažino mergaitė. – Nežinojau, ką pasakysit, pamatę mano rankas. Juk jūsų daugiau.

–        Tai dabar nebebijok, – užtikrino vienas iš vaikų. – Mes ne kokie pabaisos, kad tave nuskriaustume. Gali neslėpti savo rankų, be pirštinaičių patogiau.

Tačiau retkarčiais mergaitė vaikščiodavo su baltomis pirštinaitėmis: juk senelė jas buvo pasiuvusi su meile. Dar daugiau – visiems klasės vaikams ji prisiuvo daug daug įvairiaspalvių pirštinaičių. Jie jas užsimaudavo, ir per pamokas, kai mokytoja ko nors paklausdavo, į viršų pakildavo spalvotų rankų miškas.    

 

Apie mergaitę su baltomis pirštinaitėmis

NERINGA DANGVYDĖ

Kitą kartą jaukiame namelyje su spalvotomis langinėmis gyveno senelis ir senelė. Tik vaikų jie neturėjo ir dėl to labai sielojosi.

Vieną lietingą vakarą į duris kažkas pasibeldė. Ant slenksčio stovėjo elgeta. Seneliai gražiai jį priėmė, už stalo pasodino, blynais su uogiene pavaišino ir paguldė miegoti.

Rytą elgeta ir sako jiems:

–        Labai ačiū, kad mane sušalusį priglaudėte ir išalkusį pamaitinote. Dabar prašykite, ko norite, išpildysiu didžiausią jūsų norą.

–        Kiek nieko mums netrūksta, nebent tik vaiko juoko kieme – paguodos senatvėje, –atsakė senelė.

–        Gerai, tokį norą man nesunku išpildyti, – tarė elgeta ir iš sulopyto krepšio ištraukė nedidelį stiklinį indą ir aukso adatą. – Dabar abu ištieskite man rankas.

Kiekvienam įdūręs ta aukso adata į mažąjį pirštelį, elgeta įlašino į stiklinį indą po kraujo lašą.

–        Dabar pastatykite šį indą ant palangės ir laukit, kas bus.

Taip taręs, išėjo savais keliais.

Laukė seneliai dieną, laukė dvi. O trečią pamatė – saulės spindulių apšviestame inde tarsi bangose supasi mažas kūdikėlis.

Apsidžiaugė seneliai. Turės užvadėlį. Prisikepė blynų ir laukia, kol vaikelis paaugs. O jis jau ir rankyte mojuoja sveikindamasis.

Dar po dienos indas suskilo ir iš jo iššoko mažutė mergaitė. Ne dienomis ji augo, o valandomis. Ir daug daug juokėsi. Seneliams atrodė, kad po kiemą tilindžiuoja mažas sidabrinis varpelis.

Greitai mergaitė atrodė kaip bet kuris šešerių metų vaikas. Laikas būtų ir į mokyklą ją išleisti, kad apie pasaulį sužinotų ir naujų draugų susirastų.

Tačiau seneliams buvo neramu. Mergaitė buvo keistoka – gimė su juodomis rankomis. Ji pati dėl to netgi džiaugėsi, nes praustis, kaip ir dauguma vaikų, nelabai mėgo. O čia patogu – rankos ir taip juodos, kas čia pastebės, kad ką tik daržą sukasė? Tinginė nebuvo, o prausimasis – argi čia darbas? Be to, mergaitės rankos buvo nepaprastai stiprios. Vienu piršteliu būtų galėjusi vežimą malkų pakelti. Arba akmenį sutrupinti. Turbūt tai irgi buvo vienas iš elgetos padovanotų stebuklų: ūkio darbams seneliai jau buvo per silpni, tad tikrai auginosi užvadėlę.  

Taigi pasitarė pasitarė seneliai ir nusprendė, kad mergaitę į mokyklą vis dėlto leis. Juodos rankos – ne kliūtis skaityti ir rašyti. Kirvį išlaiko, tai ir parkerį išlaikys.

Tačiau senelė jai pasiuvo ilgas baltas pirštinaites ir užtraukė beveik iki pečių.

–        Nepatogu, – susiraukė mergaitė.

–        Užtat gražu, – atsakė senelė. – Ir rankų spalvos niekas nepastebės. Mūsų kaime nėra nė vieno juodarankio vaiko.

Ir į kuprinę įdėjo dar kelias poras atsarginių pirštinių – jei pirmosios sušlaptų ar susiteptų.

Mokytojai buvo paaiškinta, kad mergaitės rankų oda labai jautri, bijo tiek karščio, tiek šalčio.

– Vargšytė… Tokiai kaime sunku, – atsiduso mokytoja. Pasodino pirmame suole ir pažadėjo kuo atidžiausiai rūpintis.

O ir mergaitė stengėsi. Išmokusi raides, jas rašė dailyraščiu. Žemėlapyje galėjo bet kurią pasaulio šalį parodyti. Tik va, su kitais vaikais susidraugauti nesisekė.

Apsupo ją vaikai ir pradėjo erzinti.

–        Baltarankė panelytė!

–        Lepūnėlė!

–        Mokytojos numylėtinė!

–        Kaimo princesė!

Neiškentė mergaitė ir nusitraukė baltąsias pirštinaites. Visi pamatė, kokios juodos jos rankos.

–        Ragana! – šūktelėjo kažkuris.

–        Akmenimis į ją! – paragino didžiausias klasės padauža.

Tačiau akmenų taip niekas ir nepakėlė. Išsigando, kad „ta ragana“ užkerės, ir išsilakstė.

Mergaitė liko viena vidury mokyklos kiemo. Į pamokas jau nebegrįžo.

Parėjusi namo, užsidarė malkinėje ir ilgai apžiūrinėjo savo rankas. Nesuprato, kas čia bloga, kad jų spalva skiriasi.

Tik širdelę labai spaudė.

Apsidairė mergaitė ir jos žvilgsnis užkliuvo už kirvio.

„O jei taip imčiau ir nusikirsčiau tas nelemtas rankas?“ – pamanė.

Nepavyks – juk tik vieną nusikirstų, o kita liktų.

Ir numirti negali – senelių gaila. Kas jiems padės malkas kapoti? Kas daržą sukas?

Taip ir sėdėjo mergaitė malkinėje iki vėlaus vakaro. Čia ją apsiverkusią ir surado senelis.

Parsivedė namo, pieno įpylė. Išklausė pasakojimą.

–        Sakiau, kad pirštinaičių nenusimautum, – paglostė mergaitei galvą senelė. – Geriau tegu lepūnėle vadina, o ne ragana. Dabar bijos ir nė artyn neis.

–        Senele, – pakėlė akis mergaitė. – O gal išvažiuokime visi kartu į Afriką? Mačiau paveikslėlyje, kad ten visi žmonės juodaodžiai.

–        Taip, juodaodžiai. O tavo tik rankos juodos. Ir jiems atrodysi keista.

Mergaitė susimąstė.

–        Tai iš kur aš pas jus atsiradau, jei ne iš Afrikos? Gal tėveliai, pamatę mano juodas rankas, išsigando ir pametė? O jūs pagailėjote ir priglaudėte?

–        Ne, mažute, tu tikrai esi mūsų. Gimei iš to paties kraujo. Tik kitaip negu kiti vaikai.    

–        Tai aš stebuklinga?

–        Kiekvieno žmogaus atsiradimas šiame pasaulyje yra stebuklas.

–        Net ir tų vaikų, kurie iš manęs šaipėsi, o paskui išsigando?

–        Net ir jų. Jie taip elgėsi, nes gerai tavęs nepažįsta. Pamatė baltas pirštinaites ir nusprendė, kad esi lepūnėlė. Juk nežino, kiek daug mums padedi, – paaiškino senelis.

–        O tas pirštinaites su meile siuvau, todėl tokios gražios išėjo, nėriniuotos. Visai kaip princesės, – pridūrė senelė. – Nepyk ant jų.

–        Bet dabar jie mano, kad aš ragana… – atsiduso mergaitė.

–        Pasitark su mokytoja, ji protinga, gal ką nors sugalvos.

Kitą rytą mergaitė užsimovė baltąsias pirštinaites ir nuėjo į mokyklą pusvalandžiu anksčiau. Pasikalbėjo su mokytoja.

Kai ėmė rinktis vaikai, mergaitė jau ramiai sėdėjo savo suole.

Visi neramiai žvalgėsi vieni į kitus, bet prie mokytojos nieko nedrįso daryti.

– Pradėsime pamoką, – tarė mokytoja. – Ką tik sužinojau, kad jūsų klasėje yra viena ragana.

Tapo taip tylu, kad galėjai išgirsti musę praskrendant.

–        Eikš prie lentos, – pakvietė mergaitę.

Ji atsistojo ir išėjo prieš klasę. Buvo labai baisu, bet mokytoja padrąsinamai nusišypsojo.

Mergaitė nusimovė pirštinaites ir ištiesė į vaikus rankas.

– Va, kokios juodos, – pasakė ir dar pasukiojo. – Kai buvau maža, man tai netgi patiko. Nereikėjo dažnai praustis.

Klasėje pasigirdo nedrąsus juokas. Jis nebuvo piktas. Juokėsi berniukas, kuris pats nuolat sulaukdavo priekaištų, kad yra tikras murzius.

O kai nusijuokia vienas, kitiems irgi pasidaro smagu.

– Norėčiau juodų ausų, – pasakė berniukas. – Tada jų visai nereikėtų prausti.

– O aš noriu juodo veido! – šūktelėjo viena mergaitė skaisčiais skruostais. – Rankšluostis toks šiurkštus!

– Mano kojos galėtų būti juodos! – pridėjo kita. – Galėčiau kiek noriu taškytis po balas!

Ir visi vienas per kitą ėmė šaukti, kaip norėtų turėti ką nors juoda.

Mokytoja pabeldė į stalą.

– Tai puiku, kad norėtumėt, – pasakė, nutildžiusi įsilinksminusius vaikus. – Bet neturite. O raganos turi. Ką gali padaryti ragana su tokiomis rankomis?

–        Tą patį, ką ir kiti, – atsakė mergaitė. – Ravėti daržus, prikapoti malkų ir sukrauti jas malkinėje. Kitus darbus nudirbti. O dabar dar ir rašyti išmokau.

–        Taigi nieko čia stebuklinga… – nutęsė didžiausias klasės padauža. – Tai kokia gi tu ragana?

–        Nežinau, – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – Pati paprasčiausia.

–        O kodėl vaikščiojai su pirštinaitėmis?

–        Todėl, kad jūsų bijojau, – atvirai prisipažino mergaitė. – Nežinojau, ką pasakysit, pamatę mano rankas. Juk jūsų daugiau.

–        Tai dabar nebebijok, – užtikrino vienas iš vaikų. – Mes ne kokie pabaisos, kad tave nuskriaustume. Gali neslėpti savo rankų, be pirštinaičių patogiau.

Tačiau retkarčiais mergaitė vaikščiodavo su baltomis pirštinaitėmis: juk senelė jas buvo pasiuvusi su meile. Dar daugiau – visiems klasės vaikams ji prisiuvo daug daug įvairiaspalvių pirštinaičių. Jie jas užsimaudavo, ir per pamokas, kai mokytoja ko nors paklausdavo, į viršų pakildavo spalvotų rankų miškas.