Kritinis mąstymas pirmiausia yra mąstymas apie savo pačių mąstymą. Gebėjimas atsekti, iš kur žmonės ar aš pats sužinojau tai, ką žinau, ir kaip patikrinti, ar tai, ką žinau (arba bent jau manau žinąs), yra tikslu ir tikra. Mąstydami kritiškai, gebame dekonstruoti mus supančią aplinką – išsiaiškinti, kodėl ką nors laikome normaliais, įkvepiančiais, smagiais ir panašiai. Kritinis mąstymas apima daugybę loginių operacijų ir galvojimo procedūrų bei krypčių, o kai jau jį įvaldome, kritinis mąstymas tampa tikru išminties ir kūrybiškumo šaltiniu.
Kritiniam mąstymui yra būtinas informacinis raštingumas – tai yra gebėjimas surasti patikimos informacijos šaltinius, gebėjimas įvertinti informacijos kokybę.
Na, o medijų raštingumas reikalingas dėl medijų technologijų skvarbos į šiandienos pasaulį. Be medijų neįsivaizduojame savo kasdienybės, tad reikia suprasti, kokį poveikį mums gali turėti technologijos ir jomis skleidžiama informacija, kokią informaciją tos technologijos kaupia apie mūsų pačių gyvenimą ir kiek mes esame saugūs internete.
Sutariama, kad šiuolaikiniame technologijų amžiuje kritinis mąstymas būtinas norint būti aktyviu ir sąmoningu žmogumi.
Kodėl pastaruoju manipuliuoti informacija tapo itin lengva?
Turbūt sutiksi, kad tam, jog piliečiai galėtų dalyvauti bendruomenės ir politiniame gyvenime, jiems reikalinga informacija, kuria remdamiesi galėtų priimti sprendimus.
Analoginių technologijų amžiuje informacijos trūko, nes gamyba buvo pakankamai brangi – ne kiekvienas galėjo leisti savo laikraštį, kaip dabar tinklaraščius ar FB puslapį, ir formuoti visuomenės nuomonę. Be to, ir prieiga prie informacijos gan didelei – ypač neturtingajai – visuomenės daliai buvo tikra problema. Tada, jei skurdesnis, galėjai sau leisti prenumeruoti tik pigesnį geltoną laikraštį arba jokio. Skaitmeninis amžius, keitęs analoginių technologijų erą, atpūtė naujų vėjų. Skaitmeninės technologijos suteikė galimybę neribotai kopijuoti turinį neprarandant išorinių turinio kokybės bruožų ir neišpučiant gamybos sąnaudų. O visuomenei – naudojantis viena interneto prieiga pasiekti daugybę informacijos kanalų.
Tai lėmė, kad šiais laikais – skaitmeniniame amžiuje, kuriame gyvename – informacijos yra begalė. Tačiau panašu, jog piliečių dalyvavimo problemos skaitmeninis amžius neišsprendė. Net atvirkščiai – piliečių dalyvavimas bendruomenėje, politiniame gyvenime, metai iš metų mąžta. Kaip taip galėjo nutikti? Kodėl didesnis informacijos kiekis yra susijęs su mažesniu piliečių dalyvavimu ir bendruomeniškumu?
Pirmiausia – tai informacijos pertekliaus, kurį atnešė skaitmeninis amžius, pasekmė. Tokio didelio informacijos kiekio, koks per dieną vidutiniškai tenka žmogui, mūsų smegenys nesugeba priimti ir apdoroti, todėl jos tiesiog blokuoja informaciją. Neapmokytos atskirti kokybišką informaciją nuo nekokybiškos, jos linkusios suniveliuoti visą informacijos srautą, dėl to pernelyg neišgyvename, jei ką praleidžiame – juk rytoj mūsų laukia tokia pat ar dar didesnė dozė informacijos.
Antra – skaitmeninis amžius susijęs ir su informacijos verslų plėtra, turinio komercializacija. Jei šiandien nekomunikuoji socialiniame tinkle ar viešojoje erdvėje, tai atrodo, kad tavęs apskritai nėra. Žiniasklaida, kuri demokratinėse valstybėse turėtų atlikti patikimos informacijos perdavėjo, tikrintojo, atrinkėjo vaidmenį, pajuto konkurenciją iš kitų informacijos verslo sferų. Kad neprarastų konkurencinio pranašumo, ji pati ėmė talpinti daugybę komercializuotos ar net užsakytos informacijos. Todėl šiandien žiniasklaidoje šalia kokybiškų straipsnių aptinkame niekaip nepažymėtą arba menkai pažymėtą užsakomąją reklamą.
Komercializacijos poveikis dvejopas – pirma, užuot skatinusi pilietinę diskusiją, žiniasklaida skatina vartojimą. Antra, užuot atlikusi nepriklausomo tarpininko tarp valdžios ir visuomenės vaidmenį, ji pati tampa suinteresuota šalimi ir atrenka tik tą informaciją, kuri vienareikšmiškai yra pelninga.
Žurnalistikos asai žino: profesionaliajai žiniasklaidai keliamas uždavinys rinkti informaciją apie aktualius dalykus, ją patikrinti ir įvertinti, o paskui – kritiškai ir kūrybiškai pateikti visuomenei įvairiais masinės informacijos priemonių kanalais. Apie žiniasklaidą sukurta įvairių metaforų – visuomenės veidrodis, sarginis šuo, paskutinė instancija, politinio gyvenimo atspindys ir panašiai. Kaip bet kurios metaforos ir stereotipai, taip ir šie atitinka tikrovę tik iš dalies. Žiniasklaida, nepaisant to, kad gyvename demokratinės visuomenės sąlygomis ir galime naudotis visomis saviraiškos laisvėmis, patiria įtakos iš rinkodarinkų ir viešųjų ryšių sektoriaus. Naujienų išdėstymas žiniasklaidos priemonėje taip pat ne visuomet atitinka svarbos ir aktualumo kriterijus, o yra lemiamas trečiųjų asmenų ar net pačios žiniasklaidos kaip verslo interesų.
Gyvenant medijų tarpininkaujamoje tikrovėje, yra itin svarbu gebėti atskirti vertingą informaciją ir bevertę, patikimą nuo nepatikimos.
Tikimės, kad šie metodai bus gera pradžia kritiškai suprasti ir analizuoti medijų pasaulį.
Šiomis žiniomis, žinoma, kviečiame dalintis su savo bendraamžiais.
Kaip jau rašyta bendraamžių švietėjams skirtame metodiniame rinkinyje „Pozityvas“,
bendraamžių grupės yra tarpinė grandis, jungianti Tave, jauną asmenį, su visuomene. Iš savo bendraamžių grupės Tu gauni didelę dalį informacijos apie Tau aktualius dalykus ir jaunimui ar visai bendruomenei svarbias problemos. Labai dažnai grupė formuoja Tavo požiūrį, nuomonę ir elgseną. Bendraamžių daroma įtaka gali tiek nulemti rizikingą elgesį, tiek suformuoti saugaus elgesio nuostatas. Bendraamžių švietimo tikslas – visuomenės sąmoningumo ugdymas.
Tad būdamas bendraamžių švietėju, turėsi galimybę ugdyti savo bendraamžių sąmoningumą labai svarbiais kritinio mąstymo, medijų ir informacinio raštingumo klausimais.
Daugiau apie bendraamžių švietėjų veikimą skaityk šio metodinio leidinio įžangoje: Pozityvas