Trumpa recenzija apie Kiniją, arba kodėl neturėtum žiūrėti „Mulan“

 

Daugiau nei prieš mėnesį Lietuvos kino teatrai kvietė į gyvosios Kinijos klasikos „Mulan“ ekranizacijos premjerą. Iš pirmo žvilgsnio, Disnėjaus „Mulan“ – šventė ne tik vaikų ir suaugusiųjų akims, bet ir lygių teisių šalininkams, mat originalioji \"\"šešiolikmetės Mulan istorija – tam tikras savęs pažinimo, moters stereotipų laužymo ir lygių galimybių manifestas. Nors menas ir galybė jo formų, kaip antai, filmai, geba padėti žmonėms užmegzti dialogą, skatina diskusijas „nepatogiomis“ temomis ir neretai gelbsti siekiant atidengti ir spręsti visuomenės stigmas, naujosios „Mulan“ premjera, deja, bet kilnios meno paskirties neatspindi nė iš tolo. Disnėjaus ekranizacija per pasaulio kino teatrus ritasi kaip vienas prieštaringiausių 2020-ųjų metų filmų. Tiesa ta, kad „Mulan“ produkcija liudija grubius žmogaus teisių pažeidimus: naujoji juosta turi bendrų sąsajų ne tik su brutalia Honkongo policija, bet ir uigūrų mažumos kultūriniu genocidu Kinijos Sindziango regione. Siekiant suprasti, kodėl „Mulan“ – kontroversiškas projektas ir kodėl kino teatre besimėgaudami išties išskirtiniu Sindziango kraštovaizdžiu remiame anti-žmogiškus veiksmus, turime atkreipti dėmesį ir į problemos ištakas, mat naiviai apsiriboti tik filmo aplinkybėmis bet kokiu atveju būtų subjektyvu. Todėl pats laikas po mikroskopu kišti ne tik naująjį „Mulan“ projektą, bet ir ketvirtą didžiausią planetos valstybę bei jos politines filosofijas, kurios neretai žmonėms kainuoja net tik jų teises, bet ir gyvybes.

Pasaulinį šurmulį dėl „Mulan“ prieštaringumo galima suskirstyti į dvi boikoto bangas – prieš filmo premjerą ir po jo. Chronologiškai pirmas ir viešai pats aršiausias raginimas „Mulan“ išmesti iš repertuaro siekia 2019-uosius, kai Honkonge įsiplieskė susirėmimai tarp taikių pro-demokratiškų protestuotojų ir brutalią jėgą naudojančių policininkų. Susirėmimų įkarštyje Kinijoje populiariame ir komunistų partijos cenzūruotame socialiniame tinkle Weibo Mulan įkūnijanti aktorė Liu Yifei pasidalino savo palaikymu policininkams, naudojantiems jėgą prieš taikius Honkongo protestuotojus, vadindama šią situaciją gėda Honkongui. Liu nebuvo vienintelė socialinėje platformoje palaikanti policijos žiaurumą, daugelis kitų Kinijos įžymių asmenybių reiškė tą patį. Vieni tam, kad išlaikytų populiarumą pagrindinėje šalies teritorijoje (žemyninėje Kinijoje), kiti – kad jie patys ar jų verslai nebūtų cenzūruoti ar uždrausti Pekino režimo. Pasidalinimo socialinėje platformoje visiškai pakako, kad pasaulyje „Mulan“ premjera taptų nebelaukiama, tačiau tikrasis moralės lūžis įvyko filmui jau pasibaigus, mat viena iš padėkų buvo skirta už filmavimų leidimą Kinijos komunistų partijos organizacijoms Sindziange, kur vadinamosiose internavimo stovyklose kali milijonas uigūrų. Su tokiu kontekstu, rodos, būtų pakankama filmą ne tik boikotuoti, bet ir uždrausti, tačiau Disnėjaus kompanija nebuvo motyvuota nei atsiprašyti, nei produkcijos nutraukti. Veikiausiai milijonai banknotų iš kino teatrų, o ypač žemyninėje Kinijoje, kultinę kompaniją, savo animacija ir ekranizacijomis agituojančią už „gražius ir gerus“ dalykus, motyvavo kur kas labiau, nei jų pačių atkurtas vertybinis Mulan personažas, tariamai kovojantis su neteisybe. Tokia ironiška gaida pasibaigęs „Mulan“ projektas vienareikšmiškai paliko neigiamą žymę kino industrijoje, tačiau tai toli gražu nepakeitė to, kas iki šiol vyksta Kinijoje ir į ką tarptautinė visuomenė dažnai žiūri pro pirštus.

Kaip ir minėta, pirmoji rimta priežastis „Mulan“ vengti – Honkongas. Šiame „laisvajame“ mieste, kaip autonominio pobūdžio teritorijoje iki 2047-ųjų, pagal „viena šalis, dvi sistemos“ susitarimą žmonės iki šiol galėjo džiaugtis platesnio spektro laisvėmis, kurios, deja, bet žemyninėje Kinijoje dažnai pažeidžiamos ir tiesiogiai manipuliuojamos komunistų valdžios. Tarp pastarųjų – lygybė prieš įstatymą, žodžio laisvė ar teisė į nešališką bylos nagrinėjimą. Protestų ištakos – Kinijos valdžios noras vykdyti suėmimo įstatymus, įprastus žemyninėje Kinijoje. Atrodytų, jog suėmimas – legitimus valdžios būdas mažinti grėsmę visuomenės saugumui, visgi suėmimai Kinijoje – šališki ir nutaikyti prieš pro-demokratiškus žmones ir toli gražu neatitinka teisėto sulaikymo apibrėžimo. Deja, bet jau įteisintas ekstradicijos įstatymas reiškia, kad net būdamas Honkonge (autonominėje teritorijoje su savais pro-demokratiškais įstatymais), gali tiesiog gatvėje būti suimamas už tai, kad taikiai protestuoji ar tiesiog žeri kritiką komunistų valdžiai. Tokiu būdu Kinijos valdžia netrukdomai gali suėminėti bet ką (užsienietį komunistų partijos kritiką taip pat) bet kur ir bet kada bei tuo pačiu veiksmingai naikinti „viena šalis, dvi sistemos“ įsipareigojimą. Taigi, „Mulan“ ekranizacijos žvaigždės pasisakymas už vieną-bendrą Kiniją ir policininkų palaikymas iš tiesų reiškia ne vien tai, kad Honkongas jokiu būdu negali vadintis autonominiu Kinijos vienetu, bet ir labiau sufleruoja Kinijos ilgai kurptą planą sutrypti menkiausius politikos kritikus aplink ir teisiniu pagrindu (ekstradicijos įstatymu) žeisti ir taip ties išnykimo riba balansuojančias žmonių teises jau nebe tokiame autonominiame Honkonge. Žinoma, nevalia užmiršti ir paties Honkongo, kaip Rytų Azijos milžino uosto, vertės, kurios vis dar sparčiai besivystančiai Kinijai reikia. Dėl šių priežasčių nuo šiol Honkonge, kaip ir žemyninėje Kinijoje galvoti, rašyti žodį ar kelti plakatą su kritika yra ne prigimtinė žmogaus teisė, bet nusikaltimas.

Antroji priežastis ne tik boikotuoti filmą, bet ir atkreipti dėmesį į antžmogišką Pekino politiką –  jau kelerius metus besitęsiantis uigūrų mažumos visapusiškas engimas ir jų žmogaus teisių nepaisymas Sindziango regione, kuriame dalis „Mulan“ ir buvo nufilmuota. Uigūrai – daugiausiai musulmonai mažumų atstovai, kurie tiek kilme, tiek kultūra artimesni kaimyninių Uzbekistano ir Kirgizistano valstybių gyventojams, nei Kinijos hanių daugumai. Visai neseniai pagrindiniai žinių portalai į socialinį naujienų srautą paleido informacinius straipsnius su pranešimais apie internuotų asmenų stovyklas Sindziange, kur kali milijonas uigūrų. Savo ruožtu Kinija tik po metų neigimo visgi patvirtino, kad tokios stovyklos iš tiesų egzistuoja, bet pavadino jas ne kalėjimais, o tik savotiškais perauklėjimo centrais, kurių paskirtis – užkirsti kelią terorizmui regione. Tiesa ta, kad net ir mėgindama stabdyti separatizmą ar uigūrų sukilimus, Kinija pirmiausia turėtų atsižvelgti į tai, dėl ko protestai ar neramumai kyla. Regiono kolonizavimas, tautų asimiliacija skatinant hanių kėlimąsi į regioną ir net draudimai išpažinti religiją – ne tik atviri siekiai užgniaužti ir naikinti mažumos tapatybę, bet ir noras visapusiškai valdyti ištekliais turtingą Sindziango regioną. Kinijai, kaip labai sparčiai besivystančiai ekonomikai, reikia energijos, resursų ir darbo jėgos, kurių apstu Sindziange. Efektyviai asimiliuodama ir atimdama kultūrinį, jei net ne žmogiškąjį, identitetą iš uigūrų Kinija pamažu apima absoliučią regiono kontrolę, gyvybiškai svarbią šalies energijai ir ryšiams su Vakarais palaikyti.

Kultūrinę uigūrų tapatybę naikinti prisidengiant terorizmo likvidavimu Pekinui sekasi pasitelkiant senus, komunizmo diktatorių išbandytus būdus. Pasak Amnesty International, šiuo metu „perauklėjimo“, ar net dažnai tarptautinėje žiniasklaidoje vadinamosiose koncentracijos stovyklose masės uigūrų verčiami atsisakyti savo tikėjimo, papročių, kultūros ir prisiekti ištikimybę Kinijos komunistų valdžiai bei kartoti ir mintinai mokytis komunistų manifestą. Vadinamajam „ekstremizmui“ užkirsti, islamą išpažįstantiems uigūrams draudžiama auginti barzdas, nešioti religinius atributus (skaras, kepures), reguliariai melstis, vengti alkoholio ar turėti bet kokių religinių knygų. Ne tik absurdiški ir eilines žmogaus teises, kaip teisė į religijos laisvę, apsisprendimo teisė ar laisvas judėjimas, pažeidžiantys Kinijos valdžios reglamentai, bet ir šalies regione sustiprintos sekimo struktūros uigūrus verčia tam tikrais politiniais įkaitais. Sindziango regione uigūrai nuolat sekami kameromis, į tam tikras institucijas keliauti gali tik praėję specialius patikros punktus, o į užsienį išvykti tegali su valdžios leidimu. Minėtose „perauklėjimo“ stovyklose „persiauklėti“ nenorintys ar nepaklūstantys uigūrai žeminami, kankinami, o neretai palūžę net nusižudo. Visgi, siekdama absoliučios kontrolės, Kinija taip pat galvoja ir apie ateitį, mat drįsta uigūrų moteris net sterilizuoti, taip siekdama turėti galimybę uigūrų populiaciją valdyti, ar net išvis panaikinti. Trindama tapatybę, Kinija grubiai pažeidžia žmogaus teises, o faktas, kad „perauklėjimo“ stovyklos vis dar egzistuoja, rodo, kiek Kinija ir toliau yra pasiryžusi vykdyti žiaurią veiklą dėl įtakos, net jei tai kainuoja tarptautinius susitarimus, žmonių teises ar net gyvybę.

Taigi, vienintelė klasika, kurią turėtume nuosekliai nagrinėti visgi yra ne kas kitas, o pati Kinija. Šalis, kuri išsiskiria išties „klasikinėmis“ politinėmis filosofijomis, kurios dažnai asmenims, o dabar net ir tautoms kainuoja prigimtines teises ar net gyvybes. Nuo Honkongo iki uigūrų „perauklėjimo“ stovyklų tai – aiškus politinio realizmo įgyvendinimo planas, kuomet Kinija deda visas pastangas įsitvirtinti ne tik kaip Rytų Azijos hegemonas, bet ir absoliutus viršenybės ir teisybės šaltinis aplinkui. Dažnai žmonės įpratę galią matuoti arsenalu, bet visgi šiuolaikinė galia – kur kas platesnio spektro sąvoka. Kinijos galia – savavališkumas, bauginimas, tarptautinių susitarimų nepaisymas, propaganda ir uždarumas taikiam dialogui, siekiant visapusiškos lyderystės, nesvarbu, ar žalingos. Kaip sparčiai besivystančiai galiai, Kinijai reikia resursų, o kaip režimui – kuo mažiau kritikos ir teisinių kliūčių siekiant darnaus komunistinio viešpatavimo. Dėl šių priežasčių Honkonge įteisintas ekstradicijos įstatymas, o Sindziange kali milijonas uigūrų. Naujosios „Mulan“ premjera – tik kruopelytė preteksto, kodėl į Kiniją turėtų krypti kiekvieno akys – nuo paprastų žmonių, iki politikų. Skaityti, diskutuoti, boikotuoti ir kalbėtis su kaimynu – mažiausia, ką galime padaryti. Svarbu gilintis į tai, ką dabartis žada žmogui ir Kinijoje, ir visame pasaulyje, idant recenzijas galėtume rašyti ne apie žmogaus teisių nepaisančias valstybes, o tikrus filmus. Nežiūrėti ir pinigais neremti „Mulan“ – mažiausia, ką gali padaryti kiekvienas, jei ne dėl orumo, tai dėl ištikimybės žmogui. Žmogaus teisė į laisvą susirinkimą, žodžio laisvė, teisė į nešališką bylos nagrinėjimą, teisė laisvai judėti, teisė išpažinti religiją ir, galiausiai, teisė į gyvybę nėra tik popierinis nuostatas. Tai – mūsų visų prigimtinė duotybė ir pareiga. Ypač dabar, kai ketvirtoji pasaulio milžinė vykdo tokią politiką, mums svarbu ne tik stengtis vengti „Mulan“, bet kartu ir veikti.

 

 

Straipsnį parengė

VŠĮ Nacionalinis socialinės integracijos instituto,

Žmogaus teisių ugdymo programos savanorė

Eglė Braukaitė