Už kiekvienos etiketės ir visuomenės suformuoto stereotipo slypi žmogus. Lygiai toks pat kaip ir visi. Daugelis iš mūsų dalinasi ne tik bendru žmogišku pavidalu, tačiau ir žmogiškais jausmais. Visi norime būti laimingi, gerbiami ir mylimi. Kiekvienas iš mūsų eina skirtingu keliu šiems dalykams pasiekti, tačiau daugelio tikslas yra tas pats. Laimė. Svarbu suprasti ir priimti, kad kiekvieno žmogaus laimės samprata yra kitokia, tačiau tai nereiškia, kad ji yra neteisinga. Niekuomet nesutiksiu, kad yra laimės ar meilės receptas, kuris gali tikti kiekvienam. Žmogus yra laisvas ir pakankamai gamtos apdovanotas suvokti, kas jam teikia gyvenimo pilnatvę. Ne aš ir ne tu, mielas skaitytojau, galime spręsti, kas ir kam tinka. Šiandien norėčiau labai trumpai pakalbėti apie giliai mūsų visuomenėje įsišaknijusį dalyką – privilegiją. Privilegiją mylėti.
Niekuomet nesupratau ir turbūt negalėčiau suprasti, kodėl valstybė nusprendė, kad mano meilės forma ir jos išraiškos yra svarbesnės, nei kito žmogaus. Jokio tipo diskriminacija neturėtų būti toleruojama. Pamenu dar tuos laikus, kai už blogą elgesį mokykloje mus pastatydavo į kampą ir liepdavo apgalvoti savo veiksmus. Šiai dienai Lietuvos valstybė turėtų stovėti kampe ir labai ilgai ir išsamiai pagalvoti. Nors joks įstatymas nedraudžia mylėti, tačiau negalėjimas išreikšti savo meilės taip, kaip žmogus nori, taip, kaip visuomet buvo mokytas, ar taip, kaip jam atrodo moraliai teisinga, yra nepriimtina. Kiekvienas iš mūsų santuoką renkasi ar nesirenka dėl asmeninių priežasčių. Pilnai suprantu, kad daugelis iš mūsų užaugo suvokdami tik tradicinės šeimos koncepciją. Mama, tėtis, du vaikai, o viską vainikuoja dviejų aukštų namas ir šuniukas sode. Nepagalvokite, kad smerkiu šį žmonių pasirinkimą. Tikrai ne. Tikiu, kad kiekvienas turi teisę rinktis gyventi taip, kaip jam atrodo teisinga, taip, kad žmogus jaustųsi laimingas ir, jeigu šis tradicinis modelis jums tinka ir kasdien jūsų veide suformuoja šypseną, aš nuoširdžiai džiaugiuosi už jus. Kiekviena šeima man yra svarbi, tačiau norėtųsi, kad visi suprastų, kad visiems žmonėms vienas šeimos sampratos modelis negali tikti. Mes visi esame skirtingi, tokius mus sukūrė gamta ir kiekvienas turime vienodas teises į laimę ir meilę. Nesvarbu, ką žmogus myli ir su kuo nori kurti šeimą, svarbu, kad tai būtų dviejų suaugusių ir vienas kitą mylinčių bei gerbiančių žmonių sprendimas, ir, mano nuomone, valstybė turi tai garantuoti.
Ir taip, suprantu, kad vis dar turime daugybę žmonių, kurie užsiplieskia lyg Joninių laužas išgirdę tokias mintis kaip mano, tačiau lygiai taip pat suprantu, kad deguonį šiai ugniai suteikia valstybė. Vėlgi mintimis grįžau į mokyklos suolą, kuomet mokytojai skatino patyčias, patys to nesuprasdami. Valstybė daro tą patį. Iš vienos pusės jie draudžia įžeidžiančius pasisakymus LGBTQ+ bendruomenės atžvilgiu, tačiau iš kitos pusės patys ją diskriminuoja. Kokios to priežastys, turbūt, niekada nesuprasiu. Tikrai turime daugybę istorinių pavyzdžių, kuomet tiek valstybės įstatymai, tiek daugelio žmonių elgesys pažeidė visas įmanomas mažumų teises. Svarbu suprasti, kad kartais tai, ko nori dauguma, nebūtinai yra teisinga. Kai žmogus užauga su įskiepytu šeimos modeliu, kai valstybė gina jo įsitikinimus, neatsižvelgdama į nukentėjusią pusę, turbūt to ir tereikia tikėtis. Visuomet mylėjau savo šalį ir visuomet supratau, kad šiuolaikinė Lietuva yra jauna šalis, vos metais vyresnė už mane. Suprantu, kad bus daug klaidų, daug pokyčių, tačiau norėtųsi tikėti, kad Lietuva vis dar auga ir tobulėja, o ne verda savo sultyse net nebandydama keistis.
Suprantu, kad kai kurie pasakys, kad valstybė yra tik atspindys to, ko nori žmonės. Ir puikiai suprantu, kad šie žodžiai yra tiesa. Tačiau aš irgi esu žmogus ir tai nėra tai, ko aš noriu ir man pritarančių yra tūkstančiai. Žinoma, suprantu, kad žmonių nuomonės nepakeis joks įstatymas, tačiau galbūt yra, kas galėtų? Galbūt švietimas yra raktas. Ir šiuo atveju nekalbu tik apie mokyklą. Kiekvienam iš mūsų reiktų pamatyti žmogų už jį dengiančio stereotipo ribų. Kaip vienoje dainoje buvo pasakyta ,,Tu nesi geresnis už nei vieną ir nei vienas nėra geresnis už tave”. Žodžiai labai paprasti, tačiau ne visiems suprantami. Mes turime ne tik patys vadovautis šia taisykle, bet ją ugdyti ir jaunojoje kartoje. Nereiktų kelti klausimo apie vaikų psichologinę būseną augant LGBTQ+ šeimoje, jeigu visi sugebėtume priimti visas šeimas tokias, kokios jos yra, ir paaiškinti savo vaikams, kad šeimą mes kuriame tokią, kokią norime ir su kuo norime, tol kol visi šeimos nariai yra lygūs vienas prieš kitą, kol laimė, meilė ir pagarba vienas kitam yra svarbu. Nereiktų nerimauti, kaip jaunieji LGBTQ+ bendruomenės nariai jaučiasi, jeigu sugebėtume priimti juos tokius, kokie jie yra. Kiekvienas paauglys susiduria su identiteto krize, tačiau mūsų darbas yra paaiškinti, kad kiekvienas iš mūsų yra skirtingas, tačiau tai nepadaro mūsų blogesniais. Gėdos jausmas ar baimė neturėtų lydėti besiformuojančio proto. Šiuo atveju gebėjimas būti savimi reikalauja didžiulės drąsos ir nuoširdžiai žaviuosi tais, kurie sugebėjo ją savyje rasti. Labai tikiuosi, kad greitai gyvensime šalyje, kurioje kiekvienas jaunasis pilietis galės drąsiai ne tik siekti savo tikslų, stengtis dėl valstybės gerovės, bet ir mylėti nekaustomas baimės ar gėdos jausmo.
Jeigu mūsų šalis renkasi būti problemos dalis, mes, Lietuvos piliečiai, privalome pasirinkti būti dalimi sprendimo. O sprendimas labai paprastas. Kaskart, kai jūs ar jūsų vaikai susiduria su tuo, ko nesuprantate, stenkitės įžvelgti žmogų, o ne gyvą stereotipą. Kiekvienas iš mūsų yra žmogus, kuris kvėpuoja, valgo, turi savo unikalią istoriją ir nori būti laimingas. Aš ir tu esame vienodai svarbūs. Tikiuosi kaskart, kai sutiksite žmogų, kurio asmenybės, gyvenimo būdo, pasirinkimų ar prigimties nesuprantate, sau priminsite žodžius, kuriuos jau minėjau ,,Tu nesi geresnis už nei vieną ir nei vienas nėra geresnis už tave”.
Mylėkite ir būkite mylimi.
Straipsnis yra projekto \”Mąstyk, kaip mąstai\”, finansuojamo Aktyvių piliečių fondo, dalis.
Straipsnio autorė Visi skirtingi – visi lygūs programos savanorė Gerda Digna