Kol pasaulis pamažu solidarizuojasi su protestuojančiaisiais Baltarusijoje, o tariamas ir pseudo-demokratija besidengiantis prezidentas į gatves išėjusius malšina ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis, svarbu suvokti, kad vos už 30 kilometrų vykstanti kova nėra tik demokratijos troškimas, bet kartu ir sisteminio žmogaus teisių ignoravimo pasekmė.
Iš tiesų, daugeliui žmonių atrodytų, kad ištisas šešias dienas kaimyninėje Baltarusijoje vykstantys protestai – aiškus ir natūralus civilinės visuomenės atsakas į suklastotus rinkimus, tačiau pirmiausia derėtų atkreipti dėmesį į dešimtmečiais valstybės neigtą ir ignoruotą žmogaus teisų sritį. Baltarusijos atveju, žmogaus teisių charakteristika nėra net patenkinama, todėl demokratinė stagnacija ir sisteminis žmogaus orumo naikinimas jau spėjo tapti sinonimais. Tiesa ta, kad protestų banga visų pirma yra atsakas tam, ką Baltarusijos režimas vadina tariamuoju vidaus suvereniteto ir valstybės vienijimo reikalu, o tarptautinė teisė – žmogaus teisų nepaisymu.
Dabartinė situacija Baltarusijoje atspindi visišką pilietinių ir politinių teisių krizę. Paradoksalu, tačiau šalis yra pasirašiusi vieną iš tarptautinės teisės komponentų –Tarptautinį pilietinių ir politinių teisų paktą, įpareigojantį valstybę vykdyti, išsaugoti ir gerbti tokias teises, kaip: minties laisvė, susirinkimo bei politinio įsitraukimo laisvė. Tokių teisų vykdymas, išsaugojimas ir gerbimas valstybiniu mastu žmogaus teisų diskurse atlieka ypatingai svarbų vaidmenį užtikrinant žmogaus teisų standartus šalyje. O kaip vadinamasis „užtikrinimas“ vyksta Baltarusijoje? Trumpai tariant – niekaip. Nei paisoma teisė į laisvą susirinkimą, nei į teisę dalyvauti ir įsitraukti į gyvybiškai svarbius politinius procesus, pavyzdžiui, rinkimus, garantuojančius laisvą rinkėjų valią, juo labiau – gauti skaidrius ir nesufalsifikuotus rinkimų rezultatus. Vienvaldystei visuomet lengviausia nusistatyti tam tikrus standartus ir etiketes, kurias vėliau, krizei įsisupant tarp eilinių piliečių, būtų galima panaudoti, o brutalius veiksmus pateisinti minėtam „suverenitetui“ apginti. Tokiu būdu tautinėmis vėliavomis apsigaubę baltarusiai vadinami chuliganais, narkomanais ir infiltruotais šnipais, o Baltarusijos prezidentas, kaip jam ir pridera pagal konstituciją, ir toliau lieka svarbiu žmogaus ir pilietinių teisių bei laisvių garantu (Baltarusijos konstitucijos 79 straipsnis), kuris, deja, bet net nuo menkiausių standartų skiriasi kaip diena ir naktis.
Tai, ką liudija reportažai apie suimamus opozicijos narius, kankinamus protestuotojus ir žurnalistus bei blokuojamą laisvą žiniasklaidą, internetą – grubūs ir smerktini pažeidimai. Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos įstatai draudžia bet kokią prievartą, kankinimus, savavališkus suėmimus ar trėmimus, kaip tai dažnai nutinka opozicinių grupių nariams ir režimu nepatenkintiems kitamaniams Baltarusijoje. Įsitikinimų ir jų reiškimo laisvė, bene viena svarbiausių ir kertinių deklaracijos teisų, rodos, Baltarusijoje niekada net ir neegzistavo. Teisė kalbėti savo tiesą nėra vienpusė – ji taip pat suteikia ir galimybę informaciją pasiekti. Todėl interneto, televizijos trukdžiai ir ribotas užsienio, o ypač Vakarų turinio pasiekiamumas nėra mažesnis pažeidimas, o, juo labiau, nekaltas vyriausybės veiksmas. Izoliuoti, niekinti ir žaloti laisvės ir savo teisų trokštančius žmones yra žema ir visiškai nepateisinama, o teigti, jog protestai turės neigiamą įtaką Baltarusijos įmonių eksporto rodikliams tik parodo, kiek vadinamajam „žmonių“ prezidentui tie žmonės terūpi.
Galiausiai, reikia pripažinti, kad visgi mūsų, kaimynų, Europos Sąjungos ar net pasaulio reakcija ir taikstymaisis su sisteminiu žmogaus teisių neigimu Baltarusijoje ilgą laiką buvo pernelyg pasyvus. Visgi pagrindinį dėmesį skyrėme ir prioritetu laikėme Astravo elektrinės boikotą, bet ne vis dar egzistuojančią mirties bausmę, LGBT+ bendruomenės persekiojimą ir menkinimą ar susidorojimą su opozicinėmis jėgomis.
Jei mes nesutinkame su jėgos naudojimu prieš taikius protestuotojus, jei vertiname kiekvieno gyvybę, jei mums rūpi lygybė, jei opozicijos kandidatę matome kaip lygią varžovę, jei kliaunamės demokratiniais principais rinkimų metu ir jei siekiame bendros ateities –dabar mums visiems gyvybiškai svarbu turėti ne tik planą, bet ir tvirtą poziciją. Kalbėti, dalintis ir skatinti ne tik demokratinį, bet ir tą, šiek tiek primirštą, bet dar svarbesnį ir po sinonimu paslėptą žmogaus teisų dialogą. Tarp demokratijos ir žmogaus teisų piešti riebaus lygybės ženklo vis dar negalima, tačiau veikti su ja išvien – tik geriau. Ne tik tvirtas ideologinis demokratijos stuburas, bet ir išmanymas apie pamatines, įgimtas kiekvieno iš mūsų žmogaus teises yra būtinas.
Straipsnį parengė
VŠĮ Nacionalinis socialinės integracijos instituto,
Žmogaus teisių ugdymo programos savanorė
Eglė Braukaitė