Bazilionų metraštininkas įamžino užsiėmimą

Šiaulių rajono, Bazilionų mokyklos autorius pasidalino mintimis apie vykstančius „Piliečio žadintuvo“ užsiėmimus mokyklose.

Dešimtos klasės mokiniai pasmerkti dvi pamokas iš eilės kankintis gvildendami lietuvių kalbos gramatiką. Mokytoja neturi nei širdies, nei humoro jausmo – iš pat ryto rašom savarankišką darbą. Ne, gi, va, gi, štai, gi, na, gi… Rašyt kartu ar atskirai? KAŽKĄ namie skaičiau… Kas dabar pasakys? O parašyti reikia… Et… Rašau, prakaituoju, rankos virpa, kakta rasoja. Kas bus tas…

Mokytoja surenka darbus ir klausia:

– Ar norėtumėt, kad kita pamoka būtų kitokia?

– Kokia?

– Ką darysim?

– Kas bus?

– Ar reikės rašyti?

– Atsakymas gali būti vienas: „taip“ arba „ne“.

– TA-A-A-AIP!

Skambutis. Skubiai pakeičiama klasė – patraukiami stalai, kėdės sustatomos ratu. Išsiaiškinama, kad ratas – tai dialogas, lygybė, saugumas, galimybė geriau pažinti save ir kitą, išsakyti savo nuomonę. Čia nėra lygių ir lygesnių, protingų ir protingesnių, turtingų ir vargšų… čia mes esame lygūs. Geras jausmas! Visa tai nauja, nepatirta, įdomu!

\"\"

 

Tampame visiškai atviri

Susitariam dėl užsiėmimo taisyklių. Taisyklės – šventas dalykas, jų privalu laikytis visiems. Vienu balsu nutarta, kad:

  • svarbu klausyti kiekvieno žmogaus, kai jis kalba;
  • svarbu būti maloniam kitam, nieko nežeminti;
  • svarbu garantuoti konfidencialumą – viskas, kas rate pasakyta, yra saugotina, gerbtina;
  • svarbu būti sąžiningam;
  • svarbu išmokti prisiimti atsakomybę už tai, ką sakai ir darai;
  • svarbu išsakant savo nuomonę vartoti žodžius „aš manau, kad…“;
  • negalima naudoti mobiliųjų telefonų užsiėmimų metu;
  • negalima vėluoti.

 

Mokytoja mūsų mokykloje dar vos du mėnesius. Būtų smalsu, ką nors apie ją sužinoti. Bet paklausti kažkaip nedrąsu. Mokytojai… Turbūt nieko kito neveikia, tik nurodinėja, ką turim daryti, o pusryčiams, pietums ir vakarienei jie graužia knygas, mūsų sąsiuvinius ir kontrolinius darbus. Bet… staigmena! Net klausti nereikėjo! Mokytoja pati ima kalbėti apie save: pateikia keletą teiginių ir leidžia mums, mokiniams, atspėti, ką ji labiausiai mėgsta, apie ką svajojo maža, ko suaugusi negali pakęsti. Sužinom, su kuo ji gyvena, kad dievina gėles, mums ir taip jau aišku – diena po dienos mokytoja tempia mokyklon daigą po daigo. Išsiaiškinam ir dar kelias smagias smulkmenas, rate tampa jaukiau. Pradžioje buvęs nerimas mąžta. Smalsu, ką veiksim toliau. O toliau… mes BĖGIOJAM lietuvių kalbos pamokoje: persikūnijam į vaisius, lakstom po klasę, ieškome laisvos vietos! Labai linksma, lengvas sąmyšis užkrečia juoku, išnyksta susikaustymas, o galvoje kirba klausimas: „kas toliau?“ Toliau surimtėjam. Mokytoja garsiai pasako teiginį, susijusį su socialine nelygybe, o mes turime pasakyti, ar sutinkame su išsakytu teiginiu, ar ne, kodėl galvojame taip, kodėl mąstome anaip, kitaip, savaip… Svarbiausia šio žaidimo taisyklė – VISI TURI TEISĘ IŠSAKYTI SAVO NUOMONĘ, O KIEKVIENA IŠSAKYTA NUOMONĖ PRIVALO BŪTI GERBIAMA, NEGALIMA NUNEIGTI  MĄSTANČIO KITAIP, NEI TU.

\"\"

Stengiamės vienas kitą pažinti iš tikrųjų

Po šio žaidimo susiskirstome į keturias mažesnes grupeles. Užsiėmimas eina įdomyn. Traukiame lapelius su situacijomis: apgavystė gatvėje, priekabiavimas valgykloje, smurtas šeimoje ir kt. Žaidimo tikslas – suvaidinti situaciją, bet ne paprastai… Turime virsti skulptūromis, o mus stebintiems draugams reikia atspėti, kas vaizduojama, kur vyksta veiksmas. Situacijos aštrios, skaudžios, niekam nelinkėčiau susidurti su jomis realybėje. „Skulptūroms“ reikia ne tik suvaidinti problemą, bet ir parodyti galimą jos sprendimą, t. y. neigiamą dalyką paversti teigiamu. Ir juokiamės, ir mąstome, ir stebime, ir stebimės.

Susėdam ratu. Mokytoja trumpai supažindina su kito užsiėmimo – forumo teatro – metodika. Vėl susiskirstome grupelėmis. Smagiausia, ko gero, tai, kad grupės nariai užsiėmimo metu vis skiriasi. Vienąkart bendravome su vienais klasės draugais, kitą kartą – su kitais. Reikia pripažinti, jog iki šiol kelių savo bendraklasių nė nepastebėdavom – jie tylesni, ramesni, uždaresni. Dabar matyti – tai irgi saviti, įdomūs žmonės, turintys savo nuomonę ir mokantys ją reikšti. Reikės pasistengti dažniau juos išgirsti.

\"\"

Stengiamės įsijausti į kito kailį

Vėl grupelėse. Vėl traukiamos vaidybinės situacijos. Šį kartą galime kalbėti, galime kurti scenarijų ČIA ir DABAR. Vaidinimo esmė – pavaizduoti tam tikrą problemą, susijusią su socialine nelygybe taip, kad žiūrovas nebegalėtų tverti savame kailyje, norėdamas sustabdyti neteisybę, ją neutralizuoti ar pasukti teigiama linkme. Įsikūnijame į skriaudžiamuosius – benamį, negaunantį parduotuvėje duonos, našlaitį, skriaudžiamą dėl to, kad neturi, kas jį užstoja, mokinį, ką tik patyrusį tėvų skyrybas, naujoką, valgykloje negalintį apsiginti nuo „kieto“ bendraamžio. Gaunam galimybę pasijusti skriaudėjo kailyje – parduotuvės darbuotojo, stipruolių klasės lyderių, mokytojų. Ieškom problemų sprendimo būdų. Akyse gimsta visa pasakojimas-drama… Aktoriai čia pat kuria savo biografijas, išgalvoja istorijas, be, ko gero, įdomiausia forumo teatre tai, jog pasyvus jo žiūrovas tampa aktyviu dalyviu. Jis gali klausinėti, domėtis, aiškintis situacijų niuansus, gilintis į detales. Jėga! Kaip tik mums! Galime laisvai kalbėti, nebijome, kad būsim nesuprasti (juk čia mes visi lygūs), mokomės atpažinti problemas, ieškom galimų sprendimų.

Antroji lietuvių kalbos pamoka nepastebimai ištirpsta. Jaučiamės šiek tiek pavargę, bet nusiteikę džiugiai. Paskutinė užduotis – nupiešti savo draugą ir padovanoti jam portretą. Viena „smulkmena“: piešiama žiūrint į žmogų, bet visiškai nežiūrint į tai, ką pieši. Ko tik čia nepamatysi! Akys virš kaktos, plaukai styro atskirai nuo žmogaus, ausys pabėga į lapelio pakraščius, bet svarbiausia – visi paveikslėliai šypsosi plačiomis, nuoširdžiomis, šiltomis šypsenomis. Padėkojame vieni kitiems. Paplojame sau ir atsisveikiname iki kito užsiėmimo

Vienas Bazilionų Metraštininkas Toks

 

„Piliečio žadintuvas“ – pilietiškumą skatinantis projektas, vyksiantis visus mokslo metus. Į veiklas tiesiogiai įsitrauks 145 mokyklos ir daugiau nei 2000 moksleivių iš visos Lietuvos. Jaunimas savarankiškai identifikuos jų bendruomenėje (mokykloje, miestelyje, apskrityje), kylančias problemas ir stengsis jas išspręsti.

Veiklos vykdomos įgyvendinant Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamą projektą TAPK („Neformaliojo švietimo paslaugų rėmimo sistemos sukūrimas savivaldybėse“), kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.

 

\"\"\"\"