Praėjusią savaitę, trečiadienį, Vilniuje buvo atvertos socialinio hostelio „Chata” durys. Tai alternatyvūs namai, skirti socialiai pažeidžiamoms žmonių grupėms, pabėgėliams ir buvusiems kaliniams, susiduriantiems su socialinės integracijos procesų iššūkiais. „Chata” laikinasis būstas nėra tik pastogė, tai vieta, kurioje suteikiama kompleksinė socialinė ir psichologinė pagalba: padedama susirasti darbą, išsinuomoti būstą, ugdyti socialinius įgūdžius ir kitaip paremti socialiai pažeidžiamus asmenis.
Specialistai apie alternatyvaus būsto iniciatyvą
„Visi skirtingi – visi lygūs” programos vadovę Ingą Rancovą įkurti „Chata” alternatyvius namus paskatino tiesioginis darbas su socialiai pažeidžiamomis tikslinėmis grupėmis. Nuteistieji skundžiasi, esą išsinuomoti būstą atliekant laisvės atėmimo bausmę yra neįmanoma, nes neturi banko sąskaitos, neturi grynųjų, neturi galimybių paskambinti nuomotojui. Pabėgėlius lydi kalbos barjero kliūtys ir užsieniečių baimė, trukdanti sėkmingai integruotis.
Seimo Laisvės frakcijos narė Morgana Danielė vaizdžiai apibūdina asmens, išėjusio iš kalėjimo potyrius: „Kaip išlipęs iš laiko mašinos – taip jaučiasi žmogus, grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Autobuso bilietas telefone, savitarnos kasos, rankas džiovinantys čiaupai – pasaulis pasikeitė, kol tavęs jame nebuvo. Gyventi visuomenėje nelabai mokėjai, o tie socialiniai įgūdžiai, kurie dar buvo, na, ir tų jau nebeturi. 5 ar 10 metų praleidai izoliacijoje, kur visai kitos taisyklės ir tarpusavio santykiai”.
„Aš šiuo atveju daugiau kalbėčiau apie mūsų Lietuvos probacijos tarnybos požiūrį į nuteistuosius, kurie mes sakom, kad eina per savo gyvenimo dykumą. Ir viltis, kurią teiktų šie namai, alternatyvūs namai, jiems yra didelis postūmis judėti į priekį. Todėl sveikintinos yra iniciatyvos visų žmonių, kurie galvoja apie socialiai pažeidžiamas grupes” – kalbėdama apie nuteistuosius, dalijasi Lietuvos probacijos tarnybos direktoriaus patarėja Simona Banėnienė.
„Tilto gatvės „Chata” toks, kaip „co-livingas”, kuris neturi konkretaus apibrėžimo, bet savaime pasako, kad yra atvira vieta, galinti transformuotis. Mes gyvename tokiame pasaulyje, tokiu laikotarpiu, kai viskas yra pakankamai trapu, tai tokie sprendimai yra labai geri. Man buvo gera matyti šiandieną daug skirtingų partnerių, organizacijos ir idėjos draugų, kurie palaiko” – Nacionalinio socialinės integracijos instituto programų vadovas ir steigėjas Arūnas Survila džiaugiasi alternatyvios atviros erdvės realizacija. Tikisi, jog „Chata” eksperimentas įkvėps ir kitas nevyriausybines organizacijas panašias erdves atidaryti, įgyvendinti tikslinės grupės žmonių iniciatyvas.
Nacionalinio socialinės integracijos instituto direktorė Monika Stankevičiūtė teigia, esą buvo netikėta atidarymo šventėje sulaukti didelio būrio svečių ir dėmesio šiai socialinei inovacijai: „Tai reiškia pora dalykų, kad socialinių inovacijų būsto srityje labai reikia ir norisi, kita vertus, turime labai plačią bendruomenę žmonių, kurie yra pasiruošę palaikyti, padėti. Yra ir kitos organizacijos, įvairios institucijos, kurios mato prasmę”.
Socialinio hostelio, kaip integracijos priemonės efektyvumas
Politikė M. Danielė neslepia susižavėjimo šia veikla: „Aš esu tikra, kad tai bus efektyvi priemonė, nes labiausiai veikia žmogiškas požiūris. Ne tvarkos, ne specialistų kvalifikacijos, bet iš tikrųjų paprastas žmogiškumas ir tavo paties pavyzdys kitiems”. Aktyvi visuomenės veikėja tikisi daugiau panašių socialinių inovacijų realizacijų Lietuvoje, pabrėždama su kalėjimais susijusias temas, kurios vis dar yra šešėlinės.
„Tam, kad sistema veiktų sklandžiai, labai svarbu keisti ne tik bausmę atliekančių žmonių požiūrį į reintegraciją, nuostatas ir įsitikinimus į prisitaikymo galimybes, bet ir skirti didelį dėmesį visuomenės švietimui šia tema” – teigia M. Danielė, akcentuodama, jog supažindinant visuomenę su nuteistųjų patirtimis, prisidedama prie neigiamų nuostatų mažinimo, esą nepakantus požiūris apsunkina asmens, grįžusio iš įkalinimo įstaigos galimybes susirasti gyvenamą būstą, darbą bei realizuoti save visuomeninėje veikloje.
„Aš manau, kad šis modelis bus labai sėkmingas, juo labai tikiu ir manau, visa komanda tiki, kad sukursime gražius rezultatus” – pritarė M. Stankevičiūtė, kalbėdama apie socialinės priemonės veiksmingumą.
Banėnienė dalijasi, esą svarbu organizuoti diskusijas, nuolat ieškoti sprendimų ir imtis veiksmų, siekiant įgyvendinti inovatyvias idėjas: „Manau, kad geriausia yra kalbėti apie problemas ir skatinti skaičių diskusijų su bendruomenėmis, savivaldybių atstovais. Socialinė partnerystė ir yra, turbūt, didysis raktas į naujų idėjų realizavimą”.
Socialinių hostelių plėtra Lietuvoje
Nacionaliniam socialinės integracijos institutui įgyvendinus „Visi skirtingi – visi lygūs” programos alternatyvių laikinų namų idėją, ateityje tikimasi socialinių hostelių plėtros visoje Lietuvoje. Programos vadovė, alternatyvaus būsto projekto sumanytoja Inga Rancova teigia, esą socialinio hostelio „Chata” žinomumo didinimas sąlygoja savivaldybių atstovų ir specialistų iš įvairių Lietuvos regionų geresnį pasiekiamumą. Dėl šios priežasties atsiranda alternatyvių apgyvendinimo namų plėtros galimybė ir kituose gyvenamuosiuose Lietuvos regionuose.
„Vienareikšmiškai mes matome ir turime suprasti, kad augant ekonomikai socialinė nelygybė tuo pat metu irgi auga. Vienų žmonių pajamos didėja, kitų nesikeičia, nuoma brangsta. Pažeidžiamoms grupėms būstas tampa neprieinamas arba ribotai prieinamas. Lietuvoje mes turime socialinio būsto problemą, tai, matyt, kad jeigu mes iš tikrųjų norėsime būti pažangūs, užtikrinti, kad žmonės neatsiduria gatvėse, kad žmonės gali gyventi kokybiškai, mes turėsime kurti socialines inovacijas, kitaip ir nebus. Dėl to mes tuo pat metu matome ir „Chatos” plėtrą. Ir galbūt didesnes galimybes, daugiau būstų, namų, kur galėtų gyventi žmonės” – teigė Nacionalinio socialinės integracijos instituto vadovė M. Stankevičiūtė.
Saugumas – pamatinis poreikis
Programos vadovė I. Rancova atidarymo metu akcentavo – būsto, namų turėjimas leidžia žmogui pasijusti saugiam. Instituto direktorė M. Stankevičiūtė antrino „Visi skirtingi – visi lygūs” programos vadovei ir pabrėžė, esą ne pats būstas, bet namų jausmas yra svarbiausias dalykas, suteikiantis saugumo pojūtį, kurio siekia kiekvienas žmogus: „Kada mes kalbame apie žmones, atlikusius laisvės atėmimo bausmę, pabėgėlius ar prieglobsčio prašytojus – visi mes norime būti saugūs, o būdami saugūs, atitinkamai galime daugiau nuveikti gyvenime”. 
Psichologė Silvija Luneckienė teigia, esą žmogus, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, praleidęs joje ilgą laikotarpį, dažnai patiria stiprų nerimo jausmą, neturi paramos. Specialistė pabrėžia, jog turi būti skiriamas dėmesys sprendimo būdų įgalinimui, jų vykdymui, kurie suteiktų socialiai pažeidžiamiems asmenims emocinį saugumą.
„Aš manau, kad šiai dienai viena geriausių formų, kada tu turi pamatinį saugumą, būstą, kur tu gali ateiti ir gauti visą pagalbą tave palydint” – dalijosi socialinių programų vadovas ir steigėjas A. Survila.
Renginio programa, svečiai
Renginio programos metu svečiai ir žurnalistai turėjo galimybę apžiūrėti erdves, susipažinti su alternatyvių laikinųjų namų vizija ir lūkesčiais. Vyko diskusija apie inovatyvius socialinių problemų sprendimo būdus, socialinio būsto, kaip efektyvios priemonės veiksnius, gerinant integracijos procesus, siekiant sudaryti geresnes sąlygas tikslinėms grupėms pradėti naują gyvenimo etapą. Diskusijoje dalyvavo „Visi skirtingi – visi lygūs” programos vadovė Inga Rancova, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos grupės vadovė Laura Perevičiūtė, Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus skyriaus viršininkė Olga Stulgienė ir Kalinių sąjungos sekretorius Tautvaldas Snukiškis. Į diskusiją įsijungė ir seimo narė Morgana Danielė. Diskusiją moderavo tiriamosios žurnalistikos centro „Siena” žurnalistas Šarūnas Černiauskas. Atidarymo šventės programą užbaigė pokalbiai su „Gyvosios bibliotekos” knygomis, kurių metu svečiai išgirdo tiesiogines žmonių patirtis.
Atidarymo šventėje dalyvavo ir JT pabėgėlių agentūros atstovė Renata Kuleš, Socialinės ir darbo apsaugos ministerijos atstovai Aistė Gerikaitė ir Tautvydas Vencius, Lietuvos probacijos tarnybos direktoriaus patarėja Simona Banėnienė, Europos Socialinio fondo agentūros projektų vystymo ir plėtros ekspertas Dainius Čiurinskas ir skyriaus vedėja Jolita Petraitienė iš socialinių paslaugų skyriaus, Sondra Jendovickaitė ir Eglė Liaudginaitė iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Renata Katinaitė-Lodh Resocializacijos koordinavimo skyriaus viršininkė, Lietuvos kalėjimų tarnybos patarėjas Gintaras Motuzas su vyr. specialiste Edita Borisevičiene ir kiti svečiai iš įvairių įstaigų ir organizacijų.
Socialinis hostelis, trečioji „Chata” duris atvėrė gegužės 10 dieną, Tilto g., Vilniuje. Programa nuo praeitų metų pabaigos kuria naujus namus pabėgėliams bei laisvės atėmimo bausme nuteistiems asmenims – dviejuose butuose Vilniuje šiuo metu gyvena 6 žmonės.
Apgyvendinimo laikotarpis neturi nustatytų griežtų ribų, yra atsižvelgiama į žmogaus galimybes ir socialinius veiksnius, tačiau orientuojamasi ir tikimasi, kad asmenys alternatyviuose namuose gyventų iki metų arba trejus. Hostelyje „Chata” vienu metu gali gyventi iki 6 asmenų. Gyventojai turės galimybę susitikti su žmonėmis iš skirtingų kultūrų, socialinių grupių, asmenims bus teikiama tiesioginė pagalba iš tose pačiose erdvėse dirbančių specialistų.