Atviri pokalbiai apie savižudybę ir savęs žalojimą

Savižudybė ir savęs žalojimas – tikriausiai viena iš vengiamiausių temų Lietuvoje, apie tai atvirai kalbėti vis dar yra tabu. Ironiška, nes būtent kalbėjimas apie savižudybę ir savęs žalojimą bei kalbėjimas su žmogumi, kuris yra tą išgyvenęs ar dar tik planuoja, išsipasakojimas ir išklausymas yra pirmas ir vienas pagrindinių žingsnių savižudybės prevencijos link. Kodėl žmonės bijo apie tai kalbėti, ar jie bijo pasekmių, o gal tiesiog nežino nuo ko pradėti, ar tiesiog vengia susidariusios stigmos? Ši tema tiek mažai aptarinėjama, jog gandai ir mitai iš praeities priimami kaip tiesa, o žmonės, kuriems taip trūksta informacijos ir atviro pokalbio, grimzta į dar didesnį savo minčių ir ketinimų liūną.

\"\"

 

Šio straipsnio pašnekovų gyvenimai ir istorijos yra labai skirtingos, tačiau juos sieja bendra patirtis ir panašūs išgyvenimai. Griaudami mitus, dalindamiesi savo patirtimi, kalbėdami savižudybės, savęs žalojimo ir jų prevencijos temomis norime laužyti nusistovėjusius standartus ir pradėti atvirą pokalbį. Ugnė – prieš beveik šešis metus išgyvenusi sunkiausią laikotarpį, šiandien atvirai kalba apie depresiją ir bipolinį sutrikimą, kurie privedė iki savęs žalojimo, Dalia – savo išgyvenimus, baimes ir vaikystės traumas prieš beveik 20 metų bandžiusi nuslopinti alkoholiu ir Julius – vis dar nešiodamas tuštumą savyje po brolio mirties, kovoja su savaisiais demonais.

Pirmasis ir, tikriausiai, dažniausiai girdimas pasakymas yra, kad žalojasi tik dėmesio ieškantys žmonės. Ir iš dalies tai yra tiesa, tačiau dėmesys, kokio jie ieško nėra toks, kokį įsivaizduojame. Kaip teigia Ugnė, kalbėdama iš savo patirties, ji ieškojo dėmesio save žalodama, bet tik todėl, kad nesugebėjo ir nežinojo kaip kitaip gauti pagalbos. Ugnė pradėjo žalotis, nes jos viduje buvo didžiulis sąmyšis, bet niekas to nematė ir niekas nežinojo, kad jai reikia pagalbos. Kiti pašnekovai taip pat antrino, kad artimieji dažniausiai sunkiausius laikotarpius nurašydavo kaip prastesnes dienas ar kad tiesiog nėra nuotaikos. Juk save žaloti nėra lengva, tai nėra „trendas“, tai yra tam tikros būsenos, kurios priveda prie žalojimosi, prie priklausomybių. Todėl atviras pokalbis gali padėti susivokti savyje ir užkirsti kelią tragedijai.

Kitas klaidingas, bet labai paplitęs nusistatymas, kad žmogus, susitvarkęs gyvenimą, turintis gerą darbą, namus, mylinčią šeimą ir draugus, bendrai atrodantis „laimingas“, nesižudys ar nesižalos. „Bet tai labai greitai užginčijamas faktas, juk turtas ar nusisekęs gyvenimas neatstoja sielos ramybės“, sako Dalia. Savižudybei nėra statuso ir nėra padėties visuomenėje. Nes žudosi ir sėkmingiausi žmonės, kurie turi viską. Turtai ar sėkmė nėra įrodymas, kad peržengus kažkokią „laimės“ ar „sėkmingo gyvenimo“ ribą jau nesižudysi. Kartais depresiją gali nulemti sukrečiantys aplinkos veiksniai ar ligos. „Niekas negali nuspėti besiartinančios ligos, tai juk gali atsitikti bet kuriam“, sako Julius. Depresija sergančių žmonių išvaizda nėra charakteringa, kad sutikus gatvėje iš karto galėtum priklijuoti etiketę.

Dar vienas mitas kyla iš informacijos savižudybės tema trūkumo: jog vieną kartą bandęs žudytis ir išgelbėtas, antrą kartą žmogus žudytis nebandys. Ugnė tikina, kad „net ir statistiškai yra įrodyta atvirkščiai, jei žmogus jau bandė vieną kartą, tai yra tikėtina, kad bandymų bus daugiau, nes dažnai po pirmo bandymo suicidinės mintys neišnyksta“. Taip pat Ugnė pateikė labai gerai šią situaciją apibūdinantį pavyzdį: „neužtenka žmogaus nulaipinti nuo tilto ir paleisti sau vieną eiti toliau, žmogui turi būti suteikta tinkama psichologinė ar psichiatrinė pagalba“. Ji išmoko savo ligą atpažinti ir kaip tik įmanoma nuspėti artėjantį krizės momentą, tačiau tikrai nevisi tai žino ir sugeba padaryti patys. Pašnekovė Dalia tikina, jog žmogus nusprendęs palikti šį pasaulį, vis tiek ras būdą. „Reikia labai daug valios, jog atrastum jėgų ir noro sau padėti“, sako Dalia. Tik patekusi pas savo likimo brolius ir seseris, kurie dalinosi savo patirtimi, Dalia suprato, kad išeitis yra. Reikėjo labai daug ryžto nebegyventi praeitimi. Atviri pokalbiai gali ne tik padėti, bet ir paskatinti kreiptis profesionalios pagalbos.

Sekantis mitas – polinkis į savižudybes ar savęs žalojimą dažnai laikomas paveldimu. Tikima, jei vienas iš tėvų ar senelių savavališkai bandė ar pasitraukė iš gyvenimo, kad ir vaikų ar anūkų lauks toks pat likimas. Nors Julius nesijaučia pakankamai kompentetingas atsakyti į šį klausimą, bet kaip ir Ugnė, sutinka, kad pats polinkis į savižudybę tikriausiai nėra paveldimas, tačiau gali būti paveldimos kaip kurios psichikos ligos, kurios gali padidinti polinkį į savižudybę. Tačiau tikrai nebūtinai jeigu šeimoje yra buvę savižudybės ar psichikos ligų atvejų, žmogus jas perims, bei atvirkščiai, šeimoje gali nebūti nei vieno tokio atvejo. Dalia savo atvejį susiejo ne su genetika, o labiau gyvenimo modeliu. Ji tiki, jog tai yra gyvenimo modeliai, charakteriai, kuriuos mes perimam iš savo tėvų. Kaip abi pašnekovės teigė, abiejų šeimose yra buvę psichikos ligų atvejų, tačiau jos apie tai nežinojusios prieš savo bandymus žalotis, juo labiau jei kalba eina apie vyresnius šeimos narius kaip senelius, juk tais laikais niekas depresijos negydydavo, paprasčiausiai laikydavo keistesniais ir tiek.

Na, o vienas labiausiai vengiamų dalykų yra paprasčiausiai kalbėjimas. Dažnai bijoma atvirai ir laisvai kalbėti savižudybės tema, nes juk kalbant apie savižudybę gali dar labiau paskatinti tai padaryti. Ir tai yra dar vienas mitas, kurį reikia sugriauti. Nes tik kalbėdamas, gali suprasti, kad žmogui reikalinga pagalba, kalbėdamas parodai, kad tau rūpi. Jei žmogus negalvoja apie savižudybę, tiesus klausimas tikrai nepaskatins nusižudyti. O tam žmogui, kuris jau galvoja apie savižudybę, tiesus ir paprastas klausimas gali tik padėti, jam bus suteikiama proga pasikalbėti apie jam labai rūpimus, nors ir labai sunkius dalykus. Tylint problema tikrai pati neišsispręs. Ne vienas esam girdėję, jog šiais laikais jaunimas labiau „užsidepresavę“, jog reik mažiau apie tai kalbėti ir problemos nebebus, tačiau kaip Julius pabrėžia, seniau, kai niekas apie tai nekalbėjo, tai niekas apie tai ir nežinojo. „Dabar žmonės drąsesni, lengviau randa reikiamą informaciją ir daugiau kalba šia tema, taip didėja statistika, todėl žmonės, apie tai daug nenusimanantys, tiki, kad ir pačių savižudybių padaugėjo“, sako Julius. Kaip tik daugėja prevencijos programų. Ugnės nuomonė šiuo klausimu labai panaši. Ji piktinasi, jog žurnalistikoje vis dar negalima plačiai ir laisvai kalbėti apie žmones, kurie yra nusižudę, apie jų savybes, savižudybės būdą, nieko negalima atskleisti. Ji galvoja, kad nešnekėjimas ir nutildymas, kaip tik dar labiau paskatina, nes tu bijai pasisakyti, bijai kažką daryti, bijai eiti pas kitus žmones, pas daktarus, nes manai, kad tai yra tavo vienintelio bėda, kad tau niekas negali padėti. „Toks temos nutildymas dar labiau paskatins tylėti ir kentėti“, sako Ugnė.

Nors apie kai kuriuos mitus pašnekovai turėjo skirtingas nuomones, tačiau dėl vieno visi kalbėjo vienbalsiai – kalbėjimas padeda. Kad ir kaip sunku būtų išdrįsti, žengti pirmą žingsnį, pasakyti pirmą žodį, visada bus, kas suteiks pagalbos ir išklausys. Labai gaila, kad Lietuvoje vis dar tiek mažai informacijos yra viešinama savižudybės ir savęs žalojimo temomis, kad tiek daug žmonių nesulaukia tinkamos pagalbos. Ir yra labai skaudu girdėti, jog Lietuva vis dar yra pirmoje vietoje pagal savižudybių skaičių pasaulyje. Atraskime savyje drąsos pradėti atvirą pokalbį ir padėkime vieni kitiems.

 

Straipsnį parengė

Visi skirtingi visi lygūs programos praktikantė

Martina  Murzaitė