Žmogus su negalia – asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalios iš dalies ar visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti pareigų ar naudotis turimomis teisėmis[1]. Remiantis Oficialiosios Statistikos Portalo duomenimis, 2020 metais Lietuvoje gyveno apie 230 tūkst. asmenų, turinčių negalią – įskaitant vaikus, pensinio ir darbingo amžiaus žmones, nors lyginant su 2019 metais šis skaičius šiek tiek sumažėjo, tačiau tendencija bei sunkumai, su kuriais asmenys susiduria kasdieniniame gyvenime, vis dėlto išlieka.
Nuolat kintant visuomenei, atsirandant ekonominiams iššūkiams bei gyvenant pandemijos ritmu, galima teigti, kad visi iki šiol buvę sunkumai dar labiau suaštrėjo. Tačiau pagrindinės problemos su kuriomis tenka susidurti negalią, turintiems asmenims, išlieka diskriminacija ir nelygybė. Diskriminacija kaip reiškinys yra kompleksinė problema. Pirmiausia, vertėtų išskirti tiesioginę diskriminaciją, kurią atpažinti yra lengviausia – asmeniui, turinčiam negalią, yra taikomas prastesnės sąlygos nei panašiomis aplinkybėmis jos būtų taikomos kitam žmogui. O netiesioginė diskriminacija – praktika, kurios taikymo metu dėl savo tapatybės bruožo atsiduria nepalankesnėje situacijoje, lyginant su kitais asmenims[2]. Daugelyje šaltinių lygybė yra apibrėžiama kaip visų asmenų naudojimasis lygiomis politinėmis ir pilietinėmis teisėmis[3]. Žinant šių problemų grėsmę bei aktualumą dabartinėje visuomenėje, svarbu akcentuoti, kad neįgalieji, kaip ir kiti asmenys, turi vienodas naudotis ir įgyvendinti visas žmogaus teises. Europos Taryba 2017-2023 metų strategijoje dėl negalios išskyrė penkias prioritetines sritis, kuriose būtent lygybė ir nediskriminavimas užima pirmąją vietą.
Nors kalbant apie žmogaus teises sąvokos „lygybė“ ir „nediskriminavimas“ yra dažnai minimos bei akcentuojamos, tačiau visuomenėje vis dėlto asmenys, turintys negalią, susiduria ir su nelygybe, ir diskriminavimu. Viena iš priežasčių, daranti įtaką tokiai situacijai – neigiamos visuomenės nuostatos. Gaila, tačiau požiūris į daugelį socialinių grupių, įskaitant ir neįgaliuosius, yra paremtas įsisenėjusiais stereotipais ar tam tikromis, jokio pagrįstumo neturinčiomis, baimėmis. Žiniasklaidoje vis atsiranda straipsnių apie sunkumus su kuriais susiduria neįgalieji kasdieninėje veikloje, įstaigas, kurios nesudaro vienodų sąlygų patekti į patalpas, tačiau skaudžiausios istorijos vis dėlto išlieka apie gyventojų požiūrį į asmenys, turinčius negalią, pavyzdžiui, prieštaravimai globos namų statymui. Remiantis tuo, galima teigti, kad visuomenei dar vis trūksta sąmoningumo bei žinių apie negalią, kas tiesiogiai atsiliepia ir neįgaliųjų gyvenimo kokybei.
Siekdama užtikrinti lygias galimybes bei nediskriminavimą valstybė imasi konkrečių veiksmų, tačiau vertėtų nepamiršti, kad visi pokyčiai prasideda ir priklauso tik nuo mūsų pačių. Todėl, svarbu išlikti tolerantiškais, gebėti tinkamai pastebėti ir įvertinti tam tikras rizikas bei išlikti žmogumi, nes, galiausiai, visi mes esame žmonės ir visi turime vienodas galimybes naudotis mums suteiktomis teisėmis, neatsižvelgiant į lytį, religiją, negalią, tautybę, amžių ar kitus tapatybės bruožus.
O kad būtų lengviau ugdyti savo toleranciją, kviečiame susipažinti su negalią turinčių asmenų patirtimis, kurias jie papasakojo projekte „Mąstyk, kaip mąstai“ (projektas finansuojamas Aktyvių piliečių fondo lėšomis). Žmonių pasakojimus galite rasti Gyvosios bibliotekos Youtube paskyroje arba paspaudę šią nuorodą: https://www.youtube.com/watch?v=20BVH5lnmws&ab_channel=Gyvojibiblioteka.
Straipsnis yra projekto \”Mąstyk, kaip mąstai\”, finansuojamo Aktyvių piliečių fondo, dalis.
Straipsnį parengė
VŠĮ Nacionalinis socialinės integracijos instituto,
Žmogaus teisių ugdymo programos savanorė
Miglė Lamonovaitė
[1] Ruolytė, Rūta. Pažink negalią. Vilnius. 2005. p. 3.
[2] Mikulionienė, Sarmitė. Diskriminacija dėl amžiaus: samprata, raiškos formos ir sritys. Vilnius. 2008. p. 13.
[3] Lygybė. Lietuvių kalbos žodynas.